Rašytoja Jolita Zykutė: apie grįžimą į Vilniaus knygų mugę ir naują romaną
Rašytojams Vilniaus knygų mugė dažnai panaši į Kalėdas – jos proga sugrįžtama į Lietuvą iš tolimų kraštų. Viena tokių rašytojų, kuri jau antrus metus sugrįžta į Lietuvą knygų mugės proga, yra Jolita Zykutė. Pernai pasirodžiusi jos knyga „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“) suaugusiesiems suteikė progą su vaikais pakalbėti apie grožio ir gerumo sampratas.
Kaip pasikeitė Jolitos Zykutės gyvenimas pasirodžius jos knygai? Su kokiomis nuotaikomis ji laukia šių metų knygų mugės? Kaip žmones paskatinti pamėgti knygas? Visi atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – šiame interviu.
Kokiomis nuotaikomis sutikote šiuos metus? Ką sau arba kitiems pasižadėjote įvykdyti šiais metais?
Marketingo ir verslo specialistas Chrisas Broganas pataria surasti tris žodžius, nubrėžiančius gyvenimo kryptį metams į priekį, ir kasdien juos paskaityti ar apgalvoti. Tik tris žodžius. Kiekvienas jų – koncentruotas priminimas ko tu nori. Jis tai praktikuoja dvylika metų, aš – antrus metus. Šiemet mano žodžiai: rašyti, išgryninti, džiaugtis. Rašyti ir džiaugtis – ko gero, aiškūs ir be paaiškinimo. Išgryninti – tai reiškia atsisakyti daiktų, kurių nereikia. Visąlaik prijaučiau minimalistinio gyvenimo, nešvaistymo idėjoms, todėl dabar labai kryptingai mažinu daiktų namuose kiekį. Gyventi teturint 100 daiktų nėra mano tikslas, bet, patikėkite, kaip gera tvarkyti namus, kai juose tik tai, ko tikrai reikia. Turint mažiau daiktų atsiranda daugiau vietos gyvenimui.
Šiuo metu daugiausiai laiko praleidžiate užsienyje. Ar domitės Lietuvos literatūriniu ir kultūriniu gyvenimu? Ar jie labai skiriasi palyginus su Hamburgo?
Hamburge gyvena daugiau nei 1,8 milijono žmonių, tad patys galite įsivaizduoti kultūrinio gyvenimo aktyvumą.
Mandagu būtų pasakyti: „taip, domiuosi ir aktyviai seku“, bet prisipažinsiu – labai sąmoningai riboju bet kokios ateinančios išorinės informacijos kiekį, nes tai blaško. Laikas, kai aktyviai stebėjau ir dalyvavau, pasibaigė. Kartais važiuodama metro apsidairau ir matau, jog esu vienintelė, kuri žiūri ne į išmanųjį telefoną, o pro langą. Tada galiu galvoti, svajoti ar mąstyti apie rašomos knygos siužetą. Beje, televizoriaus neturiu dvidešimt metų ir nei gyvendama Lietuvoje, nei dabar nepajutau, kad kažką gyvenime būčiau praradusi ar pražiopsojusi. Tikrai svarbūs dalykai ateina kitais būdais – kad ir per pokalbius su aplinkiniais.
Man svarbiausia kultūrinio gyvenimo vieta – biblioteka, ir netgi ne grožinės, o dalykinės literatūros skyrius. Čia koncentruojasi naujausia ir kokybiška informacija apie įvairias gyvenimo sritis – psichologiją, pokyčius pasaulyje ar vaikų auklėjimą. Mane tai žavi ir įkvepia labiau nei koks grožinis kūrinys.
Pernai knygų mugėje debiutavote kaip rašytoja. Šiemet atvyksite vėl. Kuo knygų mugė skiriasi, kai buvote tik lankytoja, o dabar – jau ir rašytoja?
Po praeitų metų, kai mugėje pabuvau ne kaip bėganti lankytoja, o kaip dalyvė, turėjau progą dėmesingiau stebėti suaugusius ir vaikus, paklausyti pokalbių nuotrupų. Fantazuojanti mano dalis sukūrė „Idealios knygų mugės koncepciją“, o praktiškoji mano pusė sudarė veiksmų sąrašą „Ką daryti lankytojams, ateinantiems su vaikais, kad apsilankymas knygų mugėje būtų malonesnis nei pernai?“. Svarbiausias dalykas – gerbiamieji suaugusieji, ateikite į mugę anksčiau ir neskubėkite bei neverskite skubėti vaikų, nes jie dėl to tampa suirzę, o tada nuotaika suprastėja ir jums. Kooperuokitės su kitais, turinčiais vaikų (draugai, kaimynai ar vaiko darželio draugo tėvai), ir eikite į mugę kartu. Tada viena mama galės „suaugusiojo tempu“ apibėgti stendus, kurie ją domina, kol kita prižiūrės vaikus, dalyvaujančius kūrybinėse dirbtuvėse ar vartančius knygas. Juk knygų mugė – tai nuotykis, kuris kiekvieną kartą vis kitoks.
Ideali Vilniaus knygų mugė pagal Jolitą būtų penkis kartus didesnė ir pora dienų ilgesnė. Tai būtų naujoviškas dabartinės mugės ir šiuolaikinės bibliotekos derinys, kur stovėtų daug minkštasuolių ar net sofučių prigulti ir pavartyti knygą. Padidėjus teritorijai sumažėtų spūstys, veiksmo tempas sulėtėtų, tarp lankytojų padaugėtų pokalbių ir bendravimo. Leidyklų darbuotojai galėtų neskubėdami išsamiau pasakoti apie visas turimas knygas. Juk jei kas nors tau įdomiai papasakoja apie knygą, tas pasakojimas uždega labiau nei knygos reklama ar garsi autoriaus pavardė. Norintys lankytojai gautų po krepšį su ratukais, į kurį krautų pirktas knygas, nes nešioti krepšius su knygom – varginantis dalykas. Juk jos sunkios... Šitas manosios fantazijos punktas gan realiai įgyvendinamas, ar ne?
Kas pasikeitė Jūsų gyvenime, kai pasirodė Jūsų knyga? Ko gyvenime padaugėjo, o galbūt ir sumažėjo?
Gražiausias dalykas yra mano tada dar penkiamečio sūnaus reakcija. Hamburge ėjome su jo darželio draugais pro biblioteką. Staiga jis pasisuko į juos ir tarė tai, kas išvertus pažodžiui reikštų: „Mano mama kieta. Ji daro knygas“. Po pusmečio sūnus pasakė kitam darželio draugui: „Mano mama nėra kvaila. Ji parašė knygą“. Tokia nuoširdi iki pačios vaiko širdies gelmės reakcija man buvo Nobelio ir Pulitzerio premija kartu. Nesitikėjau, kad tie kiek naivūs ir juokingi sūnaus žodžiai bus subjektyviai man svarbiausias mano kaip rašytojos pripažinimas. Neįtikėtinas jausmas, kai supranti, jog viskas – tavo ambicijos nuramintos. Visi ordinai sukabinti. Viduje atsiranda specifinė tyla ir iš tos būsenos vėl gali rašyti toliau, žinodama, kad viskas bus gerai. Nes viskas dabar tik ir prasideda. Taigi, knyga pasirodė, gyvenimas eina toliau, o aš rašau. Parašiau antrą istoriją apie karalaitės nuotykius ir kartais pagalvoju, o ką karalaitė ir jos draugai darys toliau?
Kaip manote, ką reikėtų padaryti, kad knygos taptų madingu laisvalaikio praleidimo būdu?
Būti madingu – pavojinga, nes tai praeinantis dalykas. Verčiau pažiūrėkime giliau, kuo knygos naudingos. Visų pirma, prisiminkite psichologų tyrimus, kad geriausias būdas pailsėti – knygų skaitymas. Kai skaitai, smegenys dirba visai kitaip. Jei daryčiau reklaminę knygų skaitymo kampaniją, visur iškabinčiau plakatus su užrašais „Skaitykite! Taip pailsėsite ir gyvensite kokybiškiau!“.
Rašau (ir, tikiuosi, šiemet pagaliau pabaigsiu) romaną suaugusiems. Kai vienam bičiuliui papasakojau, apie ką bus knyga, jis atrodė kiek nusivylęs manimi: „Fantastinis romanas? Tikėjausi iš tavęs ko nors intelektualesnio.“ O aš nenoriu rašyti intelektualių knygų, noriu kvapą gniaužiančios pramogos ant popieriaus. Kad po darbo grįžęs žmogus vietoje to, kad įsijungtų televizorių, verčiau atsisėstų ir skaitytų.
Vaikų turintiems priminsiu kitą mokslininkų nustatytą faktą – knygų lentynos ilgis vaikystėje proporcingas sėkmingiems vaiko mokslams vėliau. Tačiau nustatyta ir tai, kad jeigu tėvai neskaito, neskaitys ir vaikai. Taigi, skaitykite dėl savo vaikų ir savo pačių gerovės. Arba pamirškite mano išvardintus psichologų atradimus ir skaitykite tiesiog dėl malonumo.