„Palikimo“ autorė Katherine Webb: „Praeitis man gerokai įdomesnė už ateitį“

Vilnius rašytojai Katherine Webb pasirodė mielas ir gražus – ypač savo barokine architektūra ir galybe bažnyčių. „Šekspyro“ viešbutyje ji įsikūrė kambaryje, pavadintame Charleso Dickenso vardu, – tai dar viena maloni detalė britei, dievinančiai istoriją.

Prieš keliolika metų Daramo universitete ji baigė būtent istorijos studijas, tad savo romanuose profesionaliai nardo po istorinius užkaborius. Gegužę Didžiojoje Britanijoje pasirodys jau septintasis jaunos autorės romanas: jam, be abejo, prognozuojama sėkmė, kaip ir visoms ankstesnėms Katherine knygoms, išleistoms šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu ir išverstoms į kelis dešimtis kalbų. Lietuvoje leidykla „Tyto alba“ išleido jau tris šios autorės knygas.

Katherine, iš kur esate kilusi?

Užaugau Hampšyro grafystėje, nedideliame kaime, lankiau mažytę fermerių vaikų mokyklą. Ten, kaip ir visoje Anglijoje, daug senovinių pilių ir griuvėsių, o tai labai džiugino mano vaikišką vaizduotę: vis galvodavau, kas ten praeityje nutiko ir kaip susiklostė tų žmonių gyvenimai. Dar mokykloje mėgau rašyti: kai gaudavome užduotį parašyti rašinėlį ar eilėraštį, draugai dūsaudavo, o aš džiūgaudavau. Dažnai nugalėdavau mokykliniuose kūrybos konkursuose, tačiau kai atėjo laikas rinktis studijas, pasirinkau istoriją – tiesiog nemaniau, kad kūrybinis rašymas galėtų būti rimta profesija. Pasvajodavau, kad po istorijos mokslų tapsiu archeologe, bet tos svajonės niekada neišsipildė. Baigusi studijas, ėmiau rašyti pirmąją knygą.

Tikėjotės, kad ji ras savąjį skaitytoją ir sulauks sėkmės?

Tuo metu turbūt dar nieko nesitikėjau – tiesiog iš vidaus mane graužė begalinis noras rašyti. Visi universiteto draugai tapo teisininkais arba finansininkais, o man rūpėjo tik rašymas. Esu dėkinga tėvams, kad manęs nespaudė: „Susirask normalų darbą, daryk karjerą, mesk tas tuščias svajones...“ Jie kantriai leido daryti, ką noriu. Dirbau įvairiausius darbus vien tam, kad turėčiau kuo apmokėti sąskaitas: bibliotekininke, drabužių pardavėja, aukle, padavėja, namų tvarkytoja... Rinkausi tai, kas nereikalautų smegenų darbo, nes mano smegenys buvo nukreiptos tik į rašymą. Kai lygindavau drabužius ar plaudavau grindis, mintyse sukdavosi knygos siužetas – negalėdavau sulaukti, kol grįšiu namo ir jį užrašysiu. Aš nesusidarau rašymo plano kaip kiti rašytojai: tiesiog žinau istoriją nuo pradžios iki galo ir nuosekliai užrašau. Metams buvau išvykusi į Veneciją dirbti dviejų vaikų aukle: rašydavau dienomis, kai vaikai būdavo mokykloje, ir vakarais. Ten ir baigiau savo pirmąją knygą.

Kas tuomet nutiko?

Absoliučiai nieko: nusiunčiau ją daugeliui literatūros agentų, ir iš visų gavau neigiamus atsakymus. Lygiai tas pat nutiko ir su kitomis šešiomis mano knygoms.

Šešiomis?.. O jūs turėjote kantrybės!

Taip, aš – neįtikėtinai kantri (šypsosi). Agentai kai kurių knygų atsisakydavo iš karto, kitų paprašydavo paskaityti daugiau. Man tuomet nušvisdavo krislelis vilties, bet galiausiai jie vis tiek pasakydavo „ne“. Pasisamdžiau savo agentą, tačiau ir iš jo girdėdavau tą patį: „Nemanau, kad ši knyga būtų perkama, bet gal kita geriau pavyks?..“ Kitą kartą vėl tas pats: „Nemanau, kad ši knyga būtų perkama...“ Bet aš vis tiek rašiau – matyt, tiesiog negaliu nerašyti. Parašiusi penktą ar šeštą knygą, prisijungiau prie rašytojų grupės internete, ir tai labai padėjo: kolegos rašytojai skaitė mano knygų ištraukas, drąsino, bet kartu ir taikliai kritikavo. Jie nurodė klaidas: „Pradžia pernelyg lėta, reikėtų greičiau įsivažiuoti“, „Trūksta įtampos, reikėtų labiau vystyti veiksmą, galbūt įtraukti daugiau veikėjų.“ Dabar suprantu, kad tai ir buvo pagrindinės mano ankstesnių knygų bėdos. Po šeštosios knygos nutariau atsisakyti savo agento paslaugų, nes iš to vis tiek nebuvo jokios naudos. Pirmąsias tris septintosios knygos dalis įdėjau į interneto svetainę www.youwriteon.com – buvo smalsu sulaukti reakcijų. Tuomet ir įvyko lūžis: sulaukiau daugybės peržiūrų, o tarp skaitytojų buvo ir leidėjų. Jie iškart manimi susidomėjo.

Taigi visą svarbiausią darbą atliko internetas?

Taip – internetas pasirodė esąs kur kas efektyvesnis nei literatūros agentai. Tiek kartų girdėjusi neigiamą atsakymą, jau buvau prie to pripratusi, net pasirašiusi sutartį su leidykla baiminausi – o gal jie visgi apsigalvos ir galiausiai nuspręs nebeleisti knygos? Pamenu, kai valiau darbdavių namus, paskambino leidėjas ir pranešė, jog mano knyga išleidžiama. Pasijutau tokia laiminga, kad ėmiau lakstyti po namą kaip beprotė!.. Taip dienos šviesą išvydo mano romanas „Palikimas“.

Dabar, kai turiu daug patirties, aiškiai matau, kas buvo blogai su pirmaisiais kūriniais: per lėti, per mažai įtraukiantys... Juose yra keletas labai gerų minčių, kurias galbūt kada nors panaudosiu.

Kas nutiko pirmoms šešioms jūsų knygoms?

Jos taip ir tebeguli stalčiuje. Dabar, kai turiu daug patirties, aiškiai matau, kas buvo blogai su pirmaisiais kūriniais: per lėti, per mažai įtraukiantys... Juose yra keletas labai gerų minčių, kurias galbūt kada nors panaudosiu. Tačiau perrašyti tas knygas užtruktų labai ilgai, būtų daugybė darbo, o aš nebenoriu sukiotis atgal – noriu eiti į priekį. Tikiu, kad kiekviena nauja mano knyga yra geresnė už ankstesnę, todėl gręžtis atgal nejaučiu jokio entuziazmo.

Jūsų „Palikimas“ tapo labai populiaria knyga?

Didžiojoje Britanijoje buvo parduota apie du šimtus tūkstančių egzempliorių: tai – labai daug ir visiškai netikėta. Man pasisekė, kad knyga pateko į televizinę knygų apžvalgos laidą ir sulaukė gerų vertinimų: skaitytojams patiko istorinės detalės, meilės linija. Po laidos pardavimai labai išaugo – iš tiesų neįtikėtina sulaukti tokios sėkmės išleidus pirmąją knygą! Jaučiausi nuostabiai: aš juk maniau, kad tai niekada neįvyks, todėl kartais vis užsukdavau į knygyną pažvelgti į savo pavardę ir įsitikinti, jog nesapnuoju...

Iškart tapote turtinga moterimi?

Ne, taip ir netapau – leidyboje tai ilgai užtrunka, rašytojas honoraro sulaukia tik po metų ar pusantrų. Bet jau galėjau lengviau atsikvėpti ir įgijau vilties. Mano leidėjai žinojo, kaip nekenčiu namų tvarkytojos darbo, ir išgelbėjo nuo to – kai pasirašėme sutartį dėl antros knygos, pagaliau galėjau mesti darbą ir atsidėti tik rašymui. Tai darau iki šiol – jau septynerius metus esu rašytoja, gyvenanti tik iš knygų rašymo, ir mėgaujuosi kiekviena minute. Ačiū Dievui, man nebereikia tvarkyti namų, išskyrus savo pačios: tai dar galiu pakęsti, nes iš tiesų daugelis siužetų vingių kyla plaunant grindis ar šluostant dulkes.

Dirbdama namie ir neturėdama jokio viršininko, visgi sugebėjote susikurti griežtą dienotvarkę?

Aš labai pareiginga. Truputį atsipalaiduoju tik tais etapais, kai pabaigiu vieną knygą ir ruošiuosi pradėti kitą, – tuomet galiu kelias savaites nieko neveikti. Bet kai pradedu rašyti knygą, mintys apie ją nuolat sukasi galvoje, ir vienintelis būdas rasti ramybę – jas surašyti. Rašau gana intensyviai, kasdien – po du tūkstančius žodžių, per savaitę stengiuosi parašyti dešimt tūkstančių žodžių. Kai pirmoji knyga pasirodė knygynuose, aš buvau beveik baigusi antrąją: ji vadinosi „Nematomi“ – istorija apie tai, kaip labai galima kažkuo tikėti ir apgaudinėti save. Skaitytojams ji irgi patiko: jie mielai leidosi į kelionę su herojais, kad išnarpliotų suregztą paslaptį, ir romanas pateko į skaitomiausių Didžiosios Britanijos knygų dešimtuką. O aš jaučiau spaudimą rašyti toliau. Didžiausias siaubas man būtų nebeturėti minčių, apie ką rašyti, – kol kas to dar niekada nepatyriau. Gegužės mėnesį pasirodys jau septintoji mano knyga: veiksmas vyksta 1922-aisiais ramioje Anglijos grafystėje, įvyksta žmogžudystė, dvi moterys ima ją aiškintis... Užbaigdama vieną knygą, galvoju apie kitą – man nuolat tenka vytis savo idėjas.

Daug jūsų laiko užima ne tik rašymas, bet ir tyrinėjimai. Nuvykstate į tas vietas, kurias aprašote knygose?

Stengiuosi nuvykti į daugumą. Anksčiau negalėjau sau to leisti: vienoje pirmųjų mano knygų veiksmas vyko Oklahomoje, bet aš neišgalėjau ten nuskristi. Guodžiausi tuo, kad esu buvusi Montanoje, o šios valstijos panašios... Bet vėliau, kai atsirado pinigų, ėmiau daugiau keliauti. Knygoje „Anglų mergina“ pasakojama apie dykumų magiją, taigi aš dviem savaitėms keliavau į Omaną, prieš tai atlikusi namų darbus ir susirašiusi, ką privalau pamatyti: Maskatą, kalnus, fortus, dykumą... Dykumoje gyvenau penkias dienas – be abejo, jokio dušo ten nebuvo, taigi visas mano kūnas buvo pilnas smėlio! Bet siurbiau viską į save – tai buvo nuostabi patirtis. O penktosios knygos veiksmas mane paskatino sugrįžti į Italiją: moku italų kalbą dar nuo tų laikų, kai auklėjau vaikus, – ji labai pravertė.

Knygoje „Anglų mergina“ pasakojama apie dykumų magiją, taigi aš dviem savaitėms keliavau į Omaną, prieš tai atlikusi namų darbus ir susirašiusi, ką privalau pamatyti: Maskatą, kalnus, fortus, dykumą...

Kadangi rašote namuose, jie jums turėtų būti labai svarbūs?

Sėdėti namie ir rašyti – idealiausias darbas, geriau tiesiog nebūna. Anksčiau gyvenau mažame butuke, o tapusi gana žymia rašytoja jau galėjau sau leisti nusipirkti namą ir restauruoti. Gyvenu prie Bato miesto – nekilnojamasis turtas ten, deja, labai brangus. Aš istorikė, man mieliausi seni pastatai, bet labai seno namo neįpirkau – įsigijau pastatytą 1904-aisiais. Aštuntajame dešimtmetyje savininkai nutarė jį renovuoti – vietoj senų laiptų įstatė naujus ir modernius, grindis išklojo kilimine danga, pakeitė girgždančias duris. O aš visą tą modernumą išplėšiau ir sugrąžinau senuosius daiktus (juokiasi). Atvėriau senuosius židinius, nuplėšiau lubas, restauravau grindis, įstačiau senus laiptus... Senienų parduotuvėse ieškojau senų durų ir spynų – visi pardavėjai mane pažinojo. Daugumą darbų atlikau pati – samdžiau tik elektriką ir santechniką. Buvo labai smagu, nors ir labai sunku: pamenu, pasižiūriu į laikrodį – pirma valanda nakties, o aš vis dar gremžiu sienas... Remontą baigiau tik praeitą rudenį – jei būčiau žinojusi, kiek jėgų ir lėšų tai atims, vargu ar būčiau ėmusis. Užtat dabar jaučiu, kad viskas namie padaryta su meile. Kol gyvenau bute, rašydavau susirietusi prie virtuvės stalo, o dabar turiu jaukų darbo kabinetą – ten yra židinys ir didelis darbo stalas, niekas man netrukdo, tik katinas susirango šalia.

Ką veikiate laisvalaikiu, jei tik tokio turite?

Iki šiol visą mano laisvalaikį surydavo remonto darbai, bet dabar jau pradedu atrasti pomėgius. Bate tebeturiu mokyklos draugų, mėgstu išeiti pasivaikščioti, apsilankyti kine ir teatre, jodinėti. Anksčiau jodinėdavau kaimyno žirgu, bet jaučiausi pernelyg įsipareigojusi – juk prajodinėti žirgą reikia beveik kasdien, tai tampa kone darbu. Todėl dabar, radusi laiko, tiesiog važiuoju į žirgyną ir pajodinėju gerą pusdienį. Mielai nuvykstu į miestą – Batas labai gražus, senovinis, jame gyvena kūrybingi žmonės, ypač daug rašytojų, ten kasmet vyksta puikus knygų festivalis. Mėgstu knygų muges, tokias kaip jūsiškė: juk didžiąją laiko dalį praleidžiu viena pati, užsidariusi savo kambaryje, o mugės mane išvilioja į dienos šviesą ir suteikia malonę susitikti su skaitytojais. Tačiau nesu triukšmingų vakarėlių žmogus, raudoni kilimai manęs netraukia. Labai mėgstu gaminti, pastaruoju metu dievinu Tailando virtuvę, patinka ir kepti pyragus, bet stengiuosi save pristabdyti: kai žmogus dirba namuose, negali apsikrauti pyragais ir sausainiais, nes tai jau būtų pavojinga gyvybei (juokiasi).

Ką dabar apie jūsų pasiekimus mano tėvai ir artimieji?

Mano tėvai – tikri anglai, mažai kalba, bet manau, tikrai džiaugiasi. Jie manimi didžiuojasi – tikriausiai didžiuotųsi bet kokiu atveju, tačiau dabar – ypač. Didžiuojasi ir sesuo – tik gaila, kad ji gyvena Melburne, ten vadovauja dideliam labdaros fondui, ir mudvi matomės vos kartą ar du per metus. Turiu ir draugą – jis sodininkas, prižiūri klientų sodus. Džiugu, kad nei jis, nei aš neturime tiesioginių bosų ir tikslių darbo valandų – viską savo gyvenime reguliuojame patys. Ir svajonės mudviejų panašios: daryti tai, ką darome dabar, iki pat paskutinio atodūsio.