Rašytoja Lina Ever kelionės pokalbius su kunigu Algirdu Toliatu suguldė į knygą

Ar ruošiantis žygiui nekamavo dvejonės?

Savo bendrakeleivius pažinojau iš anksto, bet ne taip gerai, kad būčiau ramiai jautusis prieš žygį. Kadangi abu vyrai yra gerai žinomi ir gerbiami visuomenėje, labiausiai bijojau susimauti ir nuvilti juos, užduoti ne tuos klausimus, nesugebėti palaikyti pokalbio ar nesuprasti teologinių įžvalgų. O juk aš buvau ne vien rašytoja, bet ir vedlė, pirmą kartą einanti Dailininkų keliu, užsakiusi nakvynes ne viešbučiuose, bet paprastuose nakvynės namuose. Nerimavau, ar visada rasime kelią, kaip mano bendrakeleiviams patiks miegoti dviaukštėse lovose, bendruose kambariuose.

Kodėl keliauti kartu pasirinkote kunigą?

Sužinojusi legendą apie šį kelią, norėjau suorganizuoti dailininkų grupę ir eiti su jais. Paskui kilo mintis iš kelionės parašyti knygą. O kad knyga būtų ne vien kelionės aprašymas, sugalvojau, kad einant galima kalbėtis apie skaitytojus dominančius dalykus. Tai turėjo būti nenuobodus žmogus, sugebantis juokauti, palaikyti žygio dvasią. Kunigas Algirdas Toliatas man pasirodė kaip tik toks. Juk pasikalbėti atvirai su kunigu žmonės neturi tiek daug galimybių, o klausimų – begales.

Knygoje autorė neslepia ir konfliktų...

Su kunigu ginčytis paprastam mirtingajam – nepadoru. Bet žygyje išsitrina visos ribos ir po kelių dienų lieka tiesiog bendražygiai. Pasirinkau rašyti atvirą kelionės dienoraštį, tad būtų buvę nesąžininga nuslėpti konfliktus. Nežinau, kas tą rytą nutiko, matyt, susidėjo nuovargis, galvos skausmas, o ir emocijų taurė buvo perpildyta. Iki tol kalbėjome apie kitus žmones, atrodė, aš esu nuošalyje, manęs kunigo žodžiai neliečia. Tą dieną supratau, kad jis juos nukreipė į mane. Aš, kaip ir daugelis mūsų, visai nenorėjau girdėti tiesos apie save, kilo natūralus noras gintis. Tuomet ir išlindo visi tikrieji skauduliai. Tokiais atvejais kyla ne vien konfliktai. Užsimezga ir gilesnė bendrystė.

Ši kelionė pakeitė ir jūsų požiūrį į tikėjimą.

Tikinti buvau visada, bet, kaip ir dauguma, savo sekmadieninį tingėjimą dangsčiau žodžiais, kad su Dievu galima bendrauti, kada ir kur nori. Kelionėje supratau, kam žmogui reikalinga bažnyčia, kad į ją reikia ateiti kaip į svečius pas gerą draugą. Kad per Kalėdas ten reikia eiti ne dėl gražių lempučių, o todėl, kad tavo geram draugui gimė sūnus. Ir kad išpažintis nėra nesąmonė. Tai atviras pokalbis su draugu, kuris nori ne bausti, o patarti tau. Ir tuomet, kai užmezgi tą ryšį, jau gali su juo kalbėtis kur panorėjęs be tarpininkų.

Knyga nėra skirta vien tikintiesiems...

Tai knyga visiems, o pirmiausia – keliaujantiems. Pasiruošusiems ieškoti savo gyvenimo kelio arba juo jau einantiems. Mes kalbėjomės apie universalius dalykus: draugystę, meilę sau ir kitiems, pagalbą į dugną nusmukusiam draugui, pašaukimo ieškojimą, sugebėjimą atleisti ir paleisti, nesusireikšminimą lipant į viršų ir nesikrimtimą, jei gyvenimo kelias eina žemyn. Knygoje labai daug ir fotografo Algimanto Aleksandravičiaus minčių apie meną, pašaukimą, gyvenimo spalvas ir pustonius.

Ko skaitytojas gali pasisemti iš knygos?

Tie, kas neranda santykio su Dievu, galbūt ras perskaitę, tie, ką suvalgė rutina, galbūt ras kelią iš jos, tie, kas ieško pašaukimo, galbūt ras drąsos pagaliau pradėti daryti tai, apie ką svajojo, tie, ką domina keliavimas, ras detaliai aprašytą maršrutą ir šiek tiek vokiškų įdomybių.

Ėjimas yra pati geriausia meditacija, mes kvėpuojame, dairomės, mąstome, išbarstome visą bereikalingą sielos naštą, o kartu suprantame, kiek nedaug tereikia žmogui. Be to, išeidamas į kelią, atveri širdį įvairiems neplanuotiems dalykams, esi pasiruošęs nustebti ir atrasti tai, ko visiškai nesitikėjai. Todėl labai džiaugiuosi, kad knyga paskatina veikti ir padeda atsidurti kelyje.