Rašytoja M.Budinaitė – apie Meksiką, darbą su „vidiniu vaiku“ ir pirmąją NTF knygą Lietuvoje

Rašytoja Monika Budinaitė, lietuvių literatūros gerbėjams pažįstama kaip romanų „Kanifolijos dulkėse“, „Selfų slėnis“, „Knyga ištrintu skyriumi“ ir „Geismo dukterys“ autorė, šiuo metu žengia gerokai kitokiais, dar neišmintais kūrybiniais keliais. Pakeliui – penktasis rašytojos romanas, kurio rankraštį ji pavertė pirmuoju savo NFT (angl. „non-fungible token“) kolekciniu vienetu.

Vis tik daug Monikos Budinaitės laiko ir dėmesio užima asmeninis gyvenimas, kurio centre – sūnus Motiejus ir dukra Ūla, ištikimų draugų ratas ir kelionės. Itin ryškios yra dvasinės išvykos į Meksiką, kurios, pasak Monikos, suteikia įkvėpimo keleriems metams į priekį.

Žmonės.lt portale – interviu su M.Budinaite apie patirtį rašant romaną, kurio eigą lemia kitas žmogus, vaikų auklėjimo principus ir įsimintiną viešnagę Meksikoje.

Monika, kokiomis nuotaikomis pasitikote savo gimimo dieną?

Džiaugsmingomis ir ramiomis. Nors artimiausi draugai, su kuriais norėjau suvalgyti tortą, tuo metu sirgo ir tortas sumažėjo iki pyragėlio po vakarienės su vaikais, šventinę nuotaiką jaučiau nuo pat ryto. Vidumi švenčiau sėkmingą metų pradžią, pabaigtus didžiuosius darbus ir naujus pasiūlymus, kurie atėjo likus dienai iki gimtadienio.

Gimtadienis neretai tampa proga susimąstyti apie prabėgusias metus ir juos įvertinti. Kokie buvo jūsų 36-ieji gyvenimo metai ir ko jie atnešė daugiausiai – džiaugsmo, skausmo, pamokų, o gal visko pažėrė lygiomis dalimis?

Kai į juos žvelgiu dabar, galiu sakyti, kad tai buvo didžiulių pamokų, o per jas ir atradimų metai. Daugiausia pokyčių įvyko ne materialiame gyvenime, o viduje. Tai yra neįkainojami dalykai, taip paprastai negaunami. Retas kuris geba keistis, kai jo gyvenimas teka įprasta vaga. Vertybių pokyčiai dažniausiai ateina per sukrėtimus ir krizes.  Aš tikiu, kad būtent taip man ir atsitiko, todėl priimu tai kaip dovaną.

Retas kuris geba keistis, kai jo gyvenimas teka įprasta vaga.

Pastaruosius jūsų metus paženklino ypatingas projektas – pirmasis ne tik jūsų, bet ir visos lietuvių literatūros NFT kūrinys: nebaigta romano versija, juodraštis su kritikės ranka parašytais komentarais. Kaip pasiryžote tokiai avantiūrai?

Dar prieš metus, juodžiausiomis dienomis galvojau, kad niekada nieko nebekursiu, nerašysiu, nors kompiuteryje laukė parašytas romanas. Buvau įsitikinusi, kad nebeįstengsiu jo pabaigti ir paleisti. Perėjau į fazę „daug kalbu, bet nieko nedarau“. Dalinausi savo nerimu su artimaisiais, kurie vis tik bandė drąsinti, kad nenuleisčiau rankų. Draugai tiesiog neleido viskam užgesti ir pakvietė prisijungti prie kripto „būrelio“. 

Iš pradžių man tai buvo tiesiog laikas, kai bendraudavau su žmonėmis. Ilgainiui susitikimai įsismarkavo, pradėjome kas sekmadienį rinktis pas mane namuose. Taip, prie pusryčių stalo, pradėjau domėtis kripto pasauliu, o jame atradau ir virtualų NFT meną. Labai greitai supratau, kad šiam romanui, kalbančiam apie technologinius pokyčius, tinkamesnio formato negaliu rasti. Ir neklydau. Taigi, šis NFT projektas gimė iš draugystės, tikėjimo ir milžiniško palaikymo.

Atrodo, kad tai buvo išties didelis karjeros žingsnis. Ką jis jums padovanojo?

Tiesa. Tai didžiulis žingsnis tiek kūrybiniame kelyje, tiek asmeniniame. Buvau pratusi kurti viena, užsidariusi nuo pasaulio, o šis projektas pakeitė mano įsitikinimus. Patyriau, kaip nuostabu yra kūryba dalintis pačiame procese ir dirbti komandoje. Be to, NFT projektas buvo tai, kas padėjo išjudėti iš nepasitikėjimo ir baimės burbulo. Atiduoti knygos juodraštį su pažadu, kad baigsiu knygą, buvo didelis žingsnis. Netgi spyris – nebekalbėti, o daryti. 

Minėjote, kad naujajame jūsų romane kalbama apie technologinius pokyčius. Kaip savo kūrinyje vystote šią temą?

Tai knyga apie kaitą ir dabarties tapimą praeitimi. Romane aprašomas momentas, kai ilgus metus svarbiausiu ūkio varikliu buvusį arklį, pakeičia technologija – traktorius. Knygoje pinasi jų gyvenimai ir egzistencija. Man pačiai tai yra praeities ir ateities dialogas, pokalbis tarp gamtos ir technologijų, diskusija tarp racionalaus proto ir jausmų.

Vis tik romano eigą lemsite ne tik jūs pati, bet ir jūsų NTF kūrinį įsigijęs žmogus, kuris turės galimybę tapti romano veikėju galutinėje knygos versijoje. Ar jos juodraštis jau turi savininką?

Taip, gimtadienio dieną mano NFT įsigijo Paulius Uža, verslininkas, investuotojas ir programinės įrangos inžinierius. Vis tik pirmoje vietoje atsiduria jo, kaip kūrėjo, vaidmuo: Paulius – tapytojas, nuo 2018 metų (vienas pirmųjų Lietuvoje) pats kuriantis savo NFT. Jo darbai yra išties sėkmingi. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mano kūrinį įsigijo būtent toks žmogus. Tai jau yra idėjos pripažinimas. Be galo smagu, nes juodraštis buvo įsigytas tikint, jog pirmasis lietuviškas literatūrinis NFT yra istorinis darbas.

Smalsu, kaip sekasi rašyti knygą, kai kūrybos procese aktyviai dalyvauja kitas žmogus ir lemia jo eigą?

Su Pauliumi dar tik apsikeitėme sveikinimais, nors, prisipažinsiu, jau spėjau apmąstyti, kad jis puikiai tiktų knygai ir kokį vaidmenį mano knygoje suvaidintų.

Įdomiausia, kad vienas knygos veikėjas pradinėse rašymo stadijose buvo pavadintas Pauliumi, tik vėliau išrinkau jam kitą vardą. Dabar juokiuosi, kad galbūt tas veikėjas buvo nepatenkintas nauju vardu ir rado štai tokį būdą man tą pasakyti. O kaip bus iš tikrųjų dabar priklausys nuo NFT savininko. Gal jis sugalvos dar kitokį, visai netikėtą kūrybinį posūkį.

Jūsų veikla neapsiriboja tik prozos kūryba – šiemet baigėte rašyti filmo scenarijų. Koks tai filmas ir kuo ši patirtis skiriasi nuo knygų rašymo?

Scenarijų rašyme nesu naujokė, bet tą dariau jau seniai ir rašiau ne filmams, o televizijos laidai. Vis tik kinas užima labai svarbią vietą mano gyvenime ir kūryboje – esu visiška kinomanė, dalyvauju kino festivaliuose, o prieš žiūrėdama filmą pirmiausia kruopščiai, ilgai jį renkuosi. Nestebina, kad svajojau parašyti filmo scenarijų ir kai iš prodiuserinės kompanijos „Lietuvos idėjų forumas“ gavau pasiūlymą, net nesuabejojau.

Apie patį filmą dar negaliu nieko konkretaus pasakyti, tik tiek, kad tai lengva, šviesi drama apie žmogaus potraumines transformacijas. Rašyti jį buvo taip gera ir lengva, kad išsigandau, jog galbūt nebenorėsiu sugrįžti prie knygų. Kita vertus, nebespraudžiu savęs vien į literatūrinius rėmus, juolab, kad kinas ir literatūra stipriai persipina. Filmai gimsta per tekstus. Ir atvirkščiai.  Knygas rašau viską vizualizuodama, prieš akis matau įvykius, veikėjus, mažiausias aplinkos detales.

Esate dviejų vaikų – sūnaus Motiejaus ir dukros Ūlos – mama. Kaip sekasi savo veiklas derinti su motinyste?

Puikiai. Mano vaikai yra tokio amžiaus, kad jau galime apie tai kalbėtis. Sūnui darosi vis įdomiau, ką rašau, ypač domino NFT projektas ir filmas. Dukra taip pat užduoda smagių klausimų. Kartą įėjusi į knygyną paklausė, ar tai aš parašiau šitas visas knygas.

Man smagu, kad jų pasaulyje per mane atsiveria kūrybos kelias, kad jie auga matydami knygų krūvas prie lovos ir žino, kad filmas pradžioje surašomas į kompiuterį, kad kažkas apgalvoja filmavimo vietas, renka aktorius ir klausia, ar jie negalėtų vaidinti tame filme. Tokie pokalbiai atneša ne tik daug juoko, bet, tikiu, ir juos daug ko moko.

Kokia esate mama ir ko stengiatės savo vaikus išmokyti? Gal yra ir priešingai – jie moko ir jus pačią?

Esu „pseudo“ griežta. Taip sakau, nes dažnai įsivaizduoju, kad turiu nepalaužiamų taisyklių, tačiau realybėje dažnai tiesiog pasiduodu ne tiek jiems, kiek sau pačiai. Man sunku atlaikyti jų prašymus, ypač kai jie labai stengiasi prašyti. Galimai esu tvirtesnė tik perkant daiktus. Esu vaikams sakiusi: manęs visada galite prašyti laiko, žaidimų, pamokų, bendros veiklos, bet ne dar vieno naujo žaislo.

Tikriausiai tai ir yra mano siekiamybė – parodyti, kad gyvenimo džiaugsmas niekada neateis per daiktus ir naujus „dalykėlius“. Kad gimtadieniai ir šventės yra ne dovanos, o veiksmai. Stengiuosi su jais turėti tikro buvimo: važiuojame į miškus, vaikštome aplink ežerus, lipame ant kalvų, namuose žaidžiame stalo žaidimus, kartu tvarkomės. Taip pat turime jau rutina tapusių padūkimų ritualų.

Svarbią vietą jūsų gyvenime užima kelionės. Prieš aštuonis mėnesius vykote į Meksiką, iškart po švenčių šią šalį aplankėte ir vėl, kur Jūsų laukė žmogus, norintis kartu užsiimti kūrybine veikla. Koks tai žmogus?

Tai buvo mano dvasinė kelionė, kur vykau gyvai susipažinti su Jūrate Bitinaite. Su dar keliomis moterimis dalyvavau jos vedamame ritrite. Tai yra tarsi stovykla, atsiskyrimas nuo savo įprastos rutinos, kasdieninių darbų, šurmulio, kurio metu vyksta tam tikra programa. Pvz. tylos, meditacijos ir pan. Pas J.Bitinaitę buvau ritrite, kurio metu dirbome su „vidiniu vaiku“, praktikavome kundalini jogą, dalyvavome kvėpavimo ceremonijose, lankėme stiprios energetikos vietas.

Įspūdžiai dar tokie gyvi ir nenusistovėję, kad negaliu jų struktūruotai išdėstyti. Tai buvo viena tų gyvenimo kelionių, iš kurių grįžti kitoks. Žinau, kad kai kurios patirtys įsėdo taip giliai, jog „medžiagos“ vidiniam darbui užteks dar keliems metams į priekį. Taip pat su Jūrate pasidalinome kūrybinėmis idėjomis, mintimis, kur galėtume rasti bendrų kūrybinių taškų ir ką įdomaus nuveikti. Tikiu, atvėrėme dar vienas duris. O kas ir kada tai bus, dar sunku pasakyti, laikas parodys.

Galiausiai pakalbėkime apie ateinančių metų tikslus ir gimtadienio norus. Kokių metų norėtumėte, apie ką svajojate?

Ateinantys metai man bus intensyvaus darbo metai. Planuose pabaigti įsibėgėjusius projektus  – romano baigimas ir leidyba, filmo palydėjimas iki kino salės. Taip pat bent keli nauji projektai. Vienas jų itin mane džiuginantis –  TV serialo scenarijaus rašymas. Tad svajonė virto į pažadą sau – stengtis dėl visko, kas jau įvyko. Dėl kiekvieno išsipildymo žengti dar vieną žingsnį, kad sėkmė negestų, o keistų pavidalus, nesvarbu net jei į mažesnius.

Fotogalerija: