Rašytoja Monika Budinaitė: „Buvau žinomos šeimos dalis, bet po skyrybų ruošiuosi jaustis laiminga“

Nors neslepia – buvo sunku, baisu, lankydavo neramios mintys. Teko pakeisti požiūrį. „Galima be galo gailėtis, kad sugriuvo šeima, bet galima iš šios situacijos, kurios nepakeisi, labai daug pasisemti: išminties, jėgų, kantrybės, galų gale atrasti daug naujų galimybių. Aš įprasminau savo skausmą, gal jį kenčiu tik todėl, kad ateityje būčiau laiminga ir dar laimingesnė, nei buvau?“ – retoriškai klausia Monika.

Pamažu atėjo suvokimas, kad liūdesio etapas laikinas. Didžiausia klaida, sako, būtų nešiotis savo nesėkmę kaip etiketę ir ja pateisinti savo gyvenimą: tingulį, baimę ką nors keisti, nenorą bandyti vėl ir vėl. Šito ji labai bijojo. „Supratau, kad nors nesiryžtu – vis vien darysiu, nors tingiu – spirsiu save kuo nors užsiimti, nors nepasitikiu savimi – vis vien eisiu į priekį.“ Užtat gali savimi didžiuotis, kad iš tos nelengvos situacijos išniro sveika – be vaistų, be migdomųjų ir svaigalų, o tai dažnai nutinka užgriuvus gyvenimo krizėms.

Sako, jog kadaise skaudžiai išgyveno domėjimąsi ja ne kaip rašytoja, o kaip kažkieno žmona, bet ta banga jau nuslūgo, o apie buvusio vyro šeimą kalba tik gražiausiais žodžiais, džiaugiasi buvusi tos šeimos dalimi ir kad vaikų prosenelis buvo ypatinga asmenybė. Ateityje – daug planų: baigti penktą savo knygą ir ne tik toliau rašyti, bet ir mokytis dar nepažintų dalykų, skirti laiko vaikams, draugams, džiaugtis kiekviena nugyventa diena ir tvirtai tikėti, kad iš visų negandų išsivaduojame sustiprėję.

Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: