Rašytoja Monika Budinaitė: „Neišaiškintas patarėjas“
Man patinka tikėti, kad svarbių įvykių akivaizdoje turiu kažką slėpiningo ir stipraus. Kad užtenka užsimerkti ir išklausyti, nes atsakymai slypi širdyje. Patinka įsivaizduoti, kad kažkur kūne, žirnio dydžio taške, turiu labai protingą ir jautrią patarėją – intuiciją. Velniai mane traukė sužinoti daugiau. Pasirodo, kad mistiniai šnabždesiai tėra smegenų gebėjimas atpažinti dėsningumą. Algoritmai, skaičiai, tikimybės – nieko antgamtiška ar romantiška.
Su mokslu nesiginčysiu, bet šiandien vis tiek noriu kalbėti apie mūsų vidinius balsus, apie tą neapibrėžtumą, kurį vadiname širdies balsu. Apie istorijas, kurias pasakojame palydėdami frazėmis: „Nesuvokiu, kodėl taip pasielgiau! Paskutinę akimirką persigalvojau! Žinojau, kad taip atsitiks!“ Tokios istorijos leidžia tikėti stebuklais. O kai jais tiki, net ir šūdiniausios situacijos neatrodo beviltiškos.
Pamenu, baigiamojo istorijos egzamino išvakarėse niekaip negalėjau užmigti. Kažkas liepė lipti iš lovos ir atsiversti atlasą. Radau visiškai naują, nematytą, neišmoktą žemėlapį. Kokia tikimybė iš tūkstančių faktų, pavardžių, datų ir žemėlapių per egzaminą gauti būtent šią užduotį? Protas sakė, kad labai maža, bet tas kažkas tol tarkavo užpakalį, kol visko neišmokau.
Egzamino rytą gavau būtent tą žemėlapį.
Bet egzaminas gyvenimo nepakeitė, kur kas įdomesnė yra šita istorija.
Pirmą kartą su būsimu vyru susitikome aklame pasimatyme. Ėjau, nes suorganizavo draugas. Tuometinis gyvenimo tikslas buvo – būti laisvai ir su niekuo nedraugauti. Nors, pripažinsiu, nuojauta kėlė smalsumą. Po kelių akimirkų, dar tik jam tepasakius „labas“, kažkur giliai išgirdau sakant: atrodo, jis bus tavo vyras. What?
Iš kur tas balsas? Po pirmų akimirkų! Kodėl?
Dabar galvoju, kad ši istorija – puiki odė toms neromantiškoms studijoms, įrodinėjančioms, kad jokio vidinio raganiaus nėra. Ir kad visa romantika tėra minėtas smegenų gebėjimas atpažinti. Netrukus paaiškėjo, kad augome viename kieme, lankėme tą pačią darželio grupę, nuo automobilių lupinėjome tuos pačius baisuoklius varveklius ir kad jau tada, prieš penkiolika metų, buvau jį įsimylėjusi. Iš ten ir balsas – turbūt smegenys prisiminė, kad tai pažįstamas žmogus.
Bet aš vis tiek tikiu pasąmonės stebuklais. Mūsų intelekto kloduose ji užima gerokai daugiau vietos nei racionalumas ar logika. Gal nustebinsiu sakydama, kad penkių procentų sąmoningo proto salelė plūduriuoja likusių procentų pasąmonės jūroje. Ten apsistoję sapnai, atsitiktinių minčių fragmentai, prasitarimai, leptelėjimai, tie „nežinau, dėl ko taip padariau“ ir „paskutinę minutę persigalvojau“. Būtent jie žmogui dovanoja malonę ir parodo, kaip iš tikrųjų yra, o ne kaip mums norėtųsi, kad būtų.
Todėl grįžtu prie įžanginės minties. Man patinka tikėti, kad tąkart suveikė daugiabalsė, kolektyvinė intuicija. Mano bičiulio, mano pačios, mano būsimo vyro ir ypač tų smėlio dėžėje žaidžiančių vaikų, kurie nusprendė verčiau draugauti, lyg nujausdami, kad kažkada ir vėl susitiks. Tik tuokart – lemtingai.
Man rodos, kad daugelį gyvenimo įvykių galima pavadinti atsitiktinumu ar sėkme. Lygiai taip, kaip galima apipinti dvasingomis nuojautomis, intuicijomis. Bet nuostabiausia tarp jų rasti balansą. Veikti sąmoningai ir apgalvotai, jaučiant skausmą, priimant pasekmes, įjungiant ištvermę ir atkaklumą, žinant tiksliai, ko ir kaip sieki, bet kartais suteikti protui lankstumo ir pasiduoti tam kažkam. Padaryti tai, ko negali paaiškinti. Pasukti ten, kur neplanavai pasukti. Sutikti tuos, kuriuos taip pat privertė sukti nuojauta.