Rašytoja Monika Budinaitė – popierėliai piniginėje
Viskas prasidėjo, kai dukrytė išmoko sakyti tuoj. Jau ateik valgyti, sakau, o ji man – tuoj, ir nė krust. Pradžioje buvo visai faina – tokia maža profesorė, galvojau, turi reikalų ir mamai sako tuoj. Bet greitai supratau, kad jos tuoj – kažkas panašiau į paskui-gal kada-niekada.
Tarsi žinotų, kad šitai pasakius galima nereaguoti.
Susinervinau, nes juk aišku, iš ko vaikai mokosi.
Taip sutapo, kad po kelių dienų telefone atkapsčiau programėlę, kuri rodo statistiką, kiek būni telefone. Ir visiems, kurie yra neaktyvūs feisbuke, teškia į veidą tas valandas. Per savaitę buvau daugiau kaip aštuonias, iš jų – septynias brauz brauz brauzinau instagramą ir feisbuką. Reakciją iliustruočiau Muncho „Šauksmu“...
Žiauriai norėjosi pasakyti, kad neturiu laiko, ir pagalvoti rytoj, bet tos septynios valandos telefone... Tad kurį laiką galvojau apie laiką.
Maniau, kad man visai neblogai sekėsi. Šiais metais vyrui gimtadienio proga padovanojau šešis lapelius su užrašais, pavyzdžiui: dvi valandos laiko, viena paslauga arba vieno įsipareigojimo perėmimas ir taip toliau. (Truputį nukrypsiu ir prisipažinsiu, kad dabar kiekvieną kartą atsigulusi į lovą graužiu nagus, jog tik nepaprašytų nueiti į kiemą parvilkti konteinerių arba iš garažo atnešti vandens. Kažkodėl lipti iš šiltų patalų man atrodo kaip mažytė vakaro katastrofa.)
Tai ką aš padariau? Pirmiausia, apsidžiaugiau, kad dienoms bėgant turiu net septynias papildomas valandas, ir kitą savaitę telefone buvau dar ilgiau. (Munchas)
Posakis „laikas – pinigai“ jau tapo toks banalus, kad jo išvis neįsisąmoniname. Man jis net ir nepatinka. Mano atveju laikas nėra pinigai, nes jei būtų atvirkščiai, iš knygų rašymo, ko gero, jau būčiau sutaupiusi nemenką sumelę. Ir tikriausiai jį prasmingiau skirstyčiau.
Tai ką aš vėl padariau? Nusprendžiau, kad viskas, ką norime keisti, turi turėti alternatyvą, kokį nors apčiuopiamą kūną, žodį, pavadinimą. Ką nors, ką darydamas ar į ką pažvelgęs pasijustum ramiau ir drąsiai atsiduotum pokyčiams. Taigi, aš paverčiau laiką pinigais – į piniginę įsidėjau septynis popierėlius, kuriuos naudoju, kai žiojuosi sakyti tuoj, gal kada nors ir kai manau, kad neturiu tam laiko.
Juk iš tikrųjų laiko per akis. Vienas. Du... Septynios valandos! Kai jas turiu su savimi, daug paprasčiau netingėti ir stabtelėti tam, kas trunka tik akimirką ar kelias minutes.
Pavyzdžiui:
Sustoti praleisti pėsčiuosius. Kai priešais vairuoja lėtai nusiteikęs senolis, NElenkti ir NEšaukti (pastarajam laiko nesutaupai, bet emocijų, jei nusprendi juoktis, – patikėkite). Į kamštį įleisti kitą vairuotoją (taip smagu, kai jie įjungia signalą ačiū). Sustoti šnektelėti, jei kas nors gatvėje kalbina jūsų vaikus arba glosto šunį. Užleisti pirkėją, jei stovi tik su viena preke, o aš – prisikrovusi pilną krepšį. Ilgiau pagulėti vonioje. Kelias minutes nieko negalvoti ir nespręsti. Nusilakuoti nagus. Atsidaryti langą ir užsimerkus giliai įkvėpti. Leisti vaikams patiems rengtis taip lėtai, kaip jiems išeina (šitas – nelengvas). Parašyti žinutę senam bičiuliui (-ei). Suvalgyti obuolį (be telefono) žiūrint, kaip sulig kiekvienu kąsniu jis mažėja. Pasisveikinti su praeiviais. Ir taip be galo, ką tik sugalvojate.
Ir žinot, kas keisčiausia? Tie popierėliai piniginėje iš tikrųjų virsta kai kuo vertingu. Neseniai skaičiau, kad mainai ekonomikos evoliucijoje yra tas pats, kas lytiniai santykiai – žmogaus. Ar kažkaip panašiai. Ši mintis labai patiko. Tą patį pagalvojau ir apie laiką. Žmonės noriai priima ir dalijasi. Kai jo duodi kitiems – kokia nors forma jie tau grąžina. Kai duodi sau – irgi jį grąžini – pagulėjęs vonioje, atkuri užsidegimą. Nieko negalvojęs staiga imi ir ką nors užrašai. Ir tos mintys dažniausiai būna geros.
Tikiuosi, kad geros bus visiems, kurie skaito šį tekstą, ir kad vis dėlto man neteks lipti iš lovos parvežti konteinerių ar į garažą vandens. Bet jeigu kas... tas Muncho „Šauksmas“ įtikinamas, a?