Rašytoja Monika Budinaitė – apie tobulas atostogas

Ko gero, nesu vienintelė, kuri, susiplanavusi atostogas užsienyje (tas pats galioja ir namuose), imu įsivaizduoti tą išsvajotą laiką. Miegosiu kiek geis širdis, rašysiu ryto puslapius, o paskui bėgiosiu, perskaitysiu visas tris knygas, valgysiu tik sveiką maistą, o oras bus nei karštas, nei šaltas, nelis lietus. Leisiu nuostabų laiką su vaikais, statysiu pilis, bėgiosime, žaisime ir nė karto jiems nepasakysiu: „Ei, paskubam.“ Nes kaip galėčiau? Atostogos – juk taikos laikas. Su vyru irgi bus viskas tobulai. Ilgi saulėlydžių nurausvinti pokalbiai ir meilė kaip tą vasarą, kai susipažinome. Ech... nereikia nė sakyti, kokie jie, saulėlydžiai, bus gražūs! Ir kokie gražūs mes visi – na ir aš, pagaliau tilpusi į tą per mažą žydrą suknelę.

Bet toks reikalėlis – planuodama, o gal tiksliau, svajodama, pamirštu, kad šitai turi sutilpti į savaitę, gal dvi. Dar esu pastebėjusi, kad ilgėjant atostogų trukmei, ilgėja ir tas knygų bei tobulų dalykų sąrašiukas. Trys knygos ir smėlio pilys? Ryto puslapiai ir miegas kiek geis širdis? Kažkodėl čia norisi nusijuokti ir klausti: kodėl planuojant atostogas taip smarkiai išsikreipia realybė? Nes juk miegosiu tai tiek, kiek geis vaikų širdelės. Tie ilgi vakaro pokalbiai balkone rytais nurėš gerą gabalą nuotaikos ir energijos. Ir nebūtinai švies saulė, o jei ir švies, tai gal svilins iki žaizdų, ir mes kaip išsekę kupranugariai tame karštyje tempsime šimtus tašių tašelių, kuprinių kuprinyčių, o ant jų kabaros išleipę vaikai. Gali ir pliaupti lietus, ir mes svajosime, kad galėjome verčiau važiuoti į Druskininkus. Apie žydrą suknelę ir desertais nukrautus stalus išvis patylėsiu.

Trumpiau sakant, visko neaprėpsi. Liks sudarkyta iliuzija ir raukomos nosys. Nepadės nė saulėlydžiai. Tokia yra tiesa ir kuo greičiau ji suvokiama, tuo labiau didiname šansus iš tikrųjų gerai praleisti atostogas. Juk sakiau, jos egzistuoja mūsų galvose, o ten nevažiuoja traukiniai, neskraido jokie lėktuvai.

Tai nereiškia, kad dabar reikėtų atsisakyti kelionių ir atostogauti medituojant ant sofos, sakant OM. Šitai palikime kitokio plauko išvykoms arba budistams. Tarkime, kad leidžiamės į žemiškesnes, tobulas (juk jų taip norisi) atostogas, kvepiančias kremais ir skaniais valgiais. O kad jos tokios būtų, reikėtų padaryti tai, ką galima padaryti.

Pirmiausia, sugrįžti į realybę. Suprasti, kad ten ji nepasikeis. Ir kad šeštą ryto besikeliantys vaikai vargiai miegos tiek, kiek geis tavo širdis. Vertėtų blaiviai įvertinti ir tą knygų krūvelę – galima pasiimti tris, jei dega, bet susiplanuoti perskaityti vieną ir turėti laiko žaidimams. Nefantazuoti apie pakeistą gyvenimo būdą. Mieliau gulinėji kaip meškėnas? Tai nejuokink su tais sportbačiais, imk lauk juos iš lagamino ir verčiau naujus įpročius formuok, kai pasibaigs atostogos. Tas pats ir su visomis žydromis suknelėmis – netilpai trejus metus, kodėl turėtum tilpti per atostogas? O gal esi nepamainomas bėgikas? Ok, tada verta kruopščiai ištyrinėti apylinkes. Kad įsisvajojus, kaip bėgsi dešimtis kilometrų pajūriu, realybėje netektų atsimušti (ir, savaime aišku, visko susišikti) į uolas. Reikia kambario tik su balkonu į jūrą, ir ne kitaip? Parašyk pasiteiravimo laišką, nes tikrai, o tikrai, kartais „sea view“ virsta vaizdeliu į restorano virtuvės kiemą.

Ir taip toliau, ir panašiai. Svarbiausia prie tų atostoginių svajojimų nepamiršti pridurti ir keleto namų darbų valandų. Jos tikrai pakoreguos lūkesčius, kurie dažniausiai ir būna visko griovėjai. Be to, nepamirštu dalykų, kurių pakeisti negalima.

Čia puikiai tinka britų rašytojo Samuelio Johnsono pasvarstymai, kad kelionių tikslas yra pagal tikrovę pertvarkyti vaizduotę – užuot galvojus, kaip dalykai galėtų atrodyti, pamatyti, kokie jie yra iš tiesų.