„Kad ir kaip žiauriai skamba, jei ne Koldūnas, manęs nebūtų. Sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis sustabdydavo mintis, kad niekas jam negalėtų paaiškinti, kur aš dingau. Didžiulė meilė jam ir atsakomybė – tik tai mane išgelbėjo“, – atvira Patricija TILVIKAITĖ (28). Skaudžiomis, tabu vis dar laikomomis temomis – apie psichologines problemas ir jų sprendimo būdus, sudėtingus santykius su artimaisiais, moterų teises – ji kalba socialiniuose tinkluose, skaudulius sudėjo ir į romaną „Svetimkūniai“.
Pirmiausia, kas tas Koldūnas?
Mano augintinis. Koldūnas pats mane pasirinko: veislyne jis perlipo per kitų šuniukų galvas ir įsiprašė į glėbį. Sprendimas auginti šunį buvo keistas – ką tik buvau iš Kauno persikėlusi į Vilnių ir pradėjusi studijuoti žurnalistiką. Mažas šuo – kaip kūdikis. Kai kiti eidavo linksmintis, aš turėdavau išvesti Koldūną į lauką. Skubėdavau pas jį tarp paskaitų.
Vaikystėje labai norėjau šuns, bet neleido jo laikyti. Gal todėl pirmus žingsnius į savarankiškumą lydėjo augintinis. Skubėjau pildyti svajones – taip pat pasidariau tatuiruotę. Ne kokią nors mažytę, o per visą šlaunį maro daktarą – domiuosi istorija ir patinka Alberto Camus „Maras“.
Viena tatuiruote neapsiribojau, visada žinojau, kad noriu turėti daug. Jokia suknelė, jokia šukuosena, jokia knyga manęs nevertė taip pasijusti savimi, kaip piešiniai ant kūno. Dauguma jų įprasmina tai, kas man svarbu. Tatuiruotes palieku kaip ženklą, kas buvo gerai. Tarkim, Nicko Cave’o portretas atsirado po koncerto Vilniuje: stovėjau prie pat scenos, laikiau jo ranką, kai ši man šluostė ašaras. Privalėjau įamžinti tą emociją ir nešiotis su savimi. Dažnai patrinu jo portretą ir sugrįžtu mintimis į tą jausmų pliūpsnį. Ar, tarkim, tėčio raštu užrašytus mūsų mėgstamiausius „Depeche Mode“ dainos „Home“ žodžius...