Kada paskutinį kartą skambinai savo močiutei? Aš, va, ką tik. Bet tik dėl to, kad kaip tik ruošiausi rašyti pirmąjį šio rašinio sakinį ir susizgribau. Kalbėdama su močiute telefoną laikiau prispaudusi prie ausies petimi ir tuo pat metu lanksčiau šeimos skalbinius. Baigusi kalbėti puoliau vėl rašyti – tekstą pabaigti turiu iki 9.45 ryte, nes paskui vešiu vaikus į kavinę, kur turėsime lygiai keturiasdešimt minučių kokybiško laiko plepėti ir šokoladiniams sausainiams valgyti.
Tada – plaukimo treniruotė, pietūs, mergaičių laikas su aukle, kol aš dirbsiu „tikrus“ darbus, vakarienė, vonia ir (pagaliau!) migdymo ritualai. Namų ruošos darbus pradėjau septintą ryto. Ką tik gavau draugės žinutę „Pasiilgau, gal susitinkam?“ Aš irgi jos pasiilgau! Bet... susitikti galėsiu kitą savaitę, gal kokį ketvirtadienį?
Niekada nelyginu patalynės, nekonservuoju agurkų, tiesą sakant, net negaminu valgyti, neužimu atsakingų pareigų viešajame sektoriuje ir nesiruošiu olimpinėms žaidynėms nei jokiam labdaringam maratonui. KODĖL amžinai neturiu laiko?
Jei jau visai atvirai, palyginti su aplinkiniais, manausi jo turinti daugiau nei kiti ir netgi didžiuodamasi gūžteliu pečiais taip atsakydama į dažną klausimą „Ir kaip tu viską spėji?!“ Planuoju dieną beveik minučių tikslumu, nepamiršdama į dienotvarkę įtraukti poilsio ir malonumų. Turiu aukštus gyvenimo standartus. Tampausi visur su kūdikiu ant rankų ir vienu iškištu papu, nes žindyti pagal grafiką... neturiu laiko (nei noro, bet čia jau kita tema). Žiūrėdama filmus visada kažką lankstau ar siuvu arba kažką lankstydama ar siūdama visada klausausi žinių. Telefonu kalbu tik vairuodama (ramiai, ramiai – su ausinėmis). Taupau ir planuoju laiką, o jo vis tiek kur nors striuka.
Kartą, besilankant istoriniuose XIX amžiaus Havajų misionierių Lymanų šeimos namuose-muziejuje, vyras juokaudamas bakstelėjo man šonan: „Girdi? O Sarah Lyman pati siuvo drabužius visiems savo aštuoniems vaikams!“ Daug visko pačios darydavo tos praėjusių šimtmečių moterys. Ir ne tik moterys. Žmonės patys pasėdavo, patys pjaudavo. Patys pasiūdavo, patys ir sudėvėdavo. Gal anuomet laikas bėgo kitaip ir valandos ištįsdavo erdvėje prisitaikydamos prie kruopštaus darbų lėtumo dygsnių? Gal saulė patekėdavo anksčiau ir buvo daugiau laisvų minučių stebėti besistiebiančią žolę ar priglausti mylimo rankas prie veido?
Laiko dabar neturi ne tik mamos ir verslininkai. Jo neturi nei mano sesuo – nes studentė; nei mano brolis – sako, daug namų darbų, o paskui dar į trefkę; nei mano vaikystės draugai, su kuriais jau porą metų deriname tą abiem pusėms tinkamą skaipo laiką ir vis nesuderiname. Įtariu, kad neturėti laiko yra tiesiog madinga. Kitaip galiu pasirodyti tiesiog dykaduonė, jei kam paskambinus pasakysiu: „Žinoma, susitikime! Šiandien ar rytoj? Aš nuo ryto iki vakaro laisva!“
Žmogaus protas sukurtas problemoms spręsti, todėl sunkiausia yra sustoti ir nieko neveikti, nieko negalvoti. Apie dieviškąjį nieką daugiau gali papasakoti meditacijos asai. Aš galiu papasakoti, kaip kiekvieną dieną ir minutę užpildau darbais ir reikalais, pradedant veikla, už kurią gaunu pinigų, baigiant visokiais mašinos plovimais ir kitais nuobodžiais, bet būtinais užsiėmimais.
Laisvą laiką ėmiau traktuoti kaip savaiminę problemą, kurią reikia išspręsti, įprasminti, iš paskutiniųjų stengiantis priartėti prie idealo – to tobulo, sėkmingo šiuolaikinio žmogaus, kuris neturi padidėjusio cholesterolio kiekio kraujyje ir neleidžia ilgų valandų žiūrėdamas serialus, paveikslo. Bet, šitaip lenktyniaujant su laiku, kaupiasi ne tik feisbuke išsaugoti „vėliau paskaitysiu“ straipsniai, bet ir daugybė anksčiau mėgtų, tačiau dabar užmestų smulkių reikalų.
Viena sutikta menininkė pasakojo, kaip kartą dviem savaitėms išėjo „Užbaigimo atostogų“ ir jų metu susitelkė į visų palaidų galų gaudymą. Atsakė į užmestus elektroninius laiškus, kai kuriuos rašė ranka. Sutaisė namie sulūžusius daiktus, persodino gėles, išsiaiškino kai kuriuos santykius. Nusprendė, kurių projektų niekada nebaigs, ir juos tiesiog paleido. Sakė, po to beprotiškai palengvėjo. Aš irgi labai norėčiau tokių atostogų. Gal kada nors. Dabar nelabai turiu laiko.