Rašytoja Vaiva Rykštaitė: „Neįvertintas malonumas“

Aš šitą posakį norėčiau išversti į tarp draugių vykstančius skundus apie vyrus: ne taip kalba, per ilgai naršo telefone, per ilgai dirba, namie daug mėnesių nesutaiso sulūžusių daiktų, per mažai uždirba, per daug uždirba (būna ir taip), nuolat piktas, geria per daug alaus, nežaidžia su vaikais, rėkia ant vaikų, neatsako į klausimus, nuolat žiūri futbolą / krepšinį / tenisą – galima tęsti ir tęsti, ir tęsti. Bet padėjus ragelį abiem gerokai palengvėja ir tada imu įtarti, kad septyniasdešimt penkis procentus vyro blogumo sutelkta tame pokalbyje su trejus metus nematyta drauge, su kuria per penkiolika minučių (vadinasi, kiekvienai kalbėti tenka tik po septynias minutes) išliejame per daugybę metų susikaupusias nuoskaudėles. O išsikalbėjusi matau, kad nėra taip blogai. Iš tikrųjų tai viskas yra gerai, viskas – nuostabu, betgi reikia dėl ko nors padejuoti.

Tad ima atrodyti, kad kartais bambėti gali būti lygiai taip pat malonu, kaip kalbėti apie seksą. O kartais malonu kalbėti beleką – aš, pavyzdžiui, kiekvieną dieną paskambinusi mamai pasakoju visiškai nesvarbius dalykus: ką veikiau, ką valgiau, ką skaičiau. Papasakojusi klausausi – tai yra labai svarbi pokalbio dalis, gal net svarbesnė už patį kalbėjimą. Dabar prunkšteliu prisiminusi tuos pirmus pasimatymus su vyrais, po kurių nesutikau susitikti antrą kartą: kai kavalierius vien tik kalba ir kalba, ir kalba, manęs nieko neklausia ir manimi nesidomi. O aš tik klausausi klausausi klausausi ir klapsiu akimis, nes nėra kada įsiterpti. Tada padavėjai atnešus sąskaitą už kavą kavalierius sako: „Oho, kaip gerai pasikalbėjome, tu nereali!“ ar kažką panašaus. Linkčioju, nes pritariu: aš – nereali. Deja, žmonės, kurie tik kalba, bet nesuteikia kitiems malonumo išsikalbėti, nesugeba suteikti malonumo ir kitose srityse.

Kalbėti apie praeitį – lyg žiūrėti seną filmą, kuriame kiti pagaliau pamato mane atliekančią pagrindinės herojės vaidmenį. Dar smagiau, jei toje praeityje ką nors veikėme drauge. Statistikos nežinau, bet remdamasi asmenine patirtimi drįstu teigti, kad apie ateitį nemėgsta kalbėtis vyrai. Nei seni, nei jauni, net įsimylėję vyrai, ypač jei ta ateitis piešiama „įsivaizduok, kas būtų jei...“ Kodėl – nežinau, tiesiog nemėgsta, ir tiek. Ir dar: atidžiai stebėdama gyvenimą padariau išvadą, kad lengviausias būdas įtraukti tylenį į pokalbį apie ateitį yra užduoti klausimų, susijusių su maistu. Pavyzdžiui: kur šiandien važiuojam pavalgyti? Ką manai apie vakarienę? Ir panašiai.

Kalbėti – tai leisti širdžiai dainuoti. Atrodytų, kuo senesnis draugas – tuo skambesnė ta širdies daina. Arba kuo daugiau vyno. Tačiau kartais juk gera išsilieti ir visiškai nepažįstamam žmogui traukinyje. O kartais lygiai taip pat smagu gali būti klausytis nepažįstamojo pokalbio telefonu traukinyje. Kartais palengvėja papasakojus ilgai slėgusią paslaptį. Arba nuėjus išpažinties. Iš visų malonumų sąrašo – sekso, masažų, maisto, kelionių – visiškai nepelnytai lieka pamirštas paprastas, nuoširdus pokalbis. Dirbdama senelių namuose pastebėjau, kad senoliai nenori nei televizoriaus, nei knygų, nei skanėstų. Bet visada apsidžiaugdavo, jai kas prisėsdavo šalia pasikalbėti.