Rašytoja Vaiva Rykštaitė. Tik daiktai?
Namie ant stalo jau penkerius metus stovi kuokštas povo plunksnų. Jos man buvo tik vienas iš keistų vyro daiktų, atitekusių kartu su vyru. Mylimasis plunksnas kadaise surinko pievoje – dar prieš susipažindamas su manimi, gyveno Havajų fermoje, kur ganėsi ir povai. Taigi plunksnos buvo lyg vyro gyvenimo prieš mane priminimas, nuolankiai dulkantis rašomojo stalo kampe.
„Ką, tavo namuose – povo plunksnos?!“ – pašiurpo bičiulė Jovita iš Londono, per vieną vaizdo pokalbį užmačiusi stypsančias povų uodegos liekanas. „Geriau jas išmesk, – patarė draugė. – Nenoriu gąsdinti, bet mama sakė, kad jos nelaimes neša. Vienai kaimynei baisiai nesisekė, o paskui paaiškėjo, kad viršutinėje jos spintos lentynoje buvo vintažinė skrybėlė su povo plunksna. Išmetė tą skrybėlę ir vėl pradėjo sektis. Nežinau, koks čia prietaras, bet jei mano mama pamatytų povo plunksnas namuose, iškart žegnodamasi sudegintų.“
Hmm. Plunksnų tąsyk nesudeginau, nes tikiu tik tais prietarais, su kuriais pati esu užaugusi. Tačiau kelias savaites nerimastingai žvilgčiojau į rašomojo stalo kampą. „Jei pradės nesisekti, žinosiu, ką kaltinti“, pagavau save galvojančią. Kas, kad iki pokalbio su Jovita povo plunksnos buvo niekuo dėtos. Staiga kiekvienas sulūžęs namų daiktas, pamesti raktai ėmė rodytis plunksnų kaltė.
Tuomet kavinėje susipažinau su gražuole Alma. Ji pasakojo apie savo ryšį su induizmo deive Sarasvate, siejama su gerumu, geranoriškumu, kantrybe, atjauta. Induizme povo plunksnos dar simbolizuoja ir laiko cikliškumą. „Visatos paklausiau, ką man daryti. Tą patį rytą prie manęs priėjo padavėja su didele povo plunksnos tatuiruote ant rankos – iškart supratau, kad deivė Sarasvatė mane palaiko“, – šitas Almos pasakojimas priminė sceną iš kultinio filmo „Matrica“. Jame pagrindiniam herojui buvo pasakyta sekti baltąjį triušį, kaip netrukus paaiškėjo, ištatuiruotą narkotikų prekeiviui ant rankos. Tai pasakiusi Almai grįžau namo ir į povo plunksnas pažvelgiau meiliau – dabar jos man rodėsi lyg indiškų paveikslėlių fragmentas. Net pasvarsčiau, ar šalia nepastačius kokio altorėlio deivei Sarasvatei ir kartu mano pačios klajonėms po Indiją pagerbti.
Bet nespėjau pastatyti, nes pradėjau skaityti knygą „Paskutinė mergina“ – tamsų, įtraukiantį autobiografinį pasakojimą apie merginos, pasprukusios nuo ISIS sekso vergijos, išgyvenimus. Skaitydama sužinojau, kad jazidų tikėjime aukščiausoji esybė yra vardu Melek Taus – angelas povas, sukūręs kosmosą iš kosminio kiaušinio. Melek Taus vaizduojamas kaip paukštis kumpu snapu, kurio plunksnų motyvais dažnai dekoruojami jazidų namai. Baigusi skaityti skyrių apie jazidų religiją ir papročius pakėliau akis: povo plunksnos buvo kaip buvusios, apdulkėjusios, abejingos, net nenutuokiančios, kiek keistų vaidmenų pastarosiomis savaitėmis jos atliko mano galvoje.
Kurį laiką leidau joms pabūti jazidizmo simboliu – nes pajutau knygos herojei Nadiai Murad artumą, net paaukojau jos įkurtai organizacijai pinigų. Bet, kaip ir daug kas gyvenime, knygos įspūdis išblanko ir galiausiai ėmiau matyti jau nebe povo plunksnas, o tik ant jų susikaupusias dulkes. Tvarkydamasi pamaniau, kad jos daug geriau atrodytų miegamajame, – spalva puikia dera prie sienų. Šitaip paprastai plunksnų puokštė atsidūrė šalia mano lovos.
Šįryt atsibudusi pamačiau jas šiūruojančias sau virš galvos ir tariau vyrui: „Dabar jaučiuosi lyg arabų princesė.“ Daiktai mums reiškia tai, ką norime, kad reikštų. Tik daiktai arba...