Rašytoja Viktorija Urbonaitė: „Gyvenimo stebuklai įvyksta tada, kai leidi jiems įvykti“

Viktorija, kaip atradai aistrą rašyti? Ar ji tave lydėjo nuo mažens?

Pamenu, trečioje klasėje turėjau parašyti rašinėlį tema – „Mano kelias į mokyklą“. Tuomet supratau, kaip man gera tai daryti. Iš banalios temos išspaudžiau labai gražių ir visai ne pradinukiškų minčių, Gerai, kad mokytoja patikėjo, jog tikrai rašiau aš, o ne mano mama (šypsosi).

Vėliau meilė rašymui tik didėjo, nes turėjau puikius lietuvių kalbos mokytojus, stumiančius mane į priekį ir tikinančius, kad tikrai galiu rašyti. Pamenu, viena mokytoja mane itin stipriai „laužė“ gramatikoje – tuomet galvojau, kad ji manęs nekenčia (juokiasi). Dabar už tai jai esu dėkinga.

Bet juk viskas ir prasideda nuo gramatikos. Dabar stebime liūdną tendenciją – dažnas „Facebook‘e“ nebegali parašyti įrašo be klaidos...

Taip, esu laiminga, nes turiu tvirtus pagrindus. Žinoma, tuomet būdavo pikta, nes tam, kad gaučiau geresnį pažymį, turėdavau kur kas labiau pasistengti nei mano klasiokai. Tad rašymo pradžią išgyvenau mokykloje, o mokytojai įskiepijo meilę literatūrai.

Ta aistra rašymui atsiranda bedirbant. Juk sakoma, kad žmogus ateina su užduotimi, o ne duotimi. Tad man ir atrodo, kad tokia mano užduotis – rašyti.

Tačiau po mokyklos žurnalistikos nesimokei – baigei filosofijos ir religijotyros studijas.

Labai norėjau studijuoti žurnalistiką, tačiau kažkodėl, net pati nežinau kodėl, paskutinę naktį persigalvojau. Man viskas buvo įdomu ir viskas sekėsi.

Pasirinkau, iš pirmo žvilgsnio, visai kitą sritį, tačiau filosofinė kalba labai daug dalykų atrakina ir galvoje tarsi įstato mechanizmą – susikuri didžiulį kritinį aparatą ir visiškai kitaip skaitai įvairiausius šaltinius. Tai aš priimu kaip dovaną, nes filosofas yra labai universalus. Dėl savo pasirinkimo visai nesigailiu.

Prieš įnikdama į rašymą dirbai kelionių organizatore, vėliau išbandei mokytojos profesiją. Kodėl nelikai mokykloje?

Būti mokytoju yra didžiulė atsakomybė. Vieną dieną pabūti mokykloje labai smagu ir atrodo, kad tai mielas užsiėmimas, tačiau mokytoja reikia būti kiekvieną dieną. Ir ne bet kokia mokytoja. Čia susideda didelė dozė vaikų bei jų tėvų rūpesčių – tai nėra vien tik abėcėlė... Iš tų metų, kai bandžiau įvairiausias profesijas, susirinkau visa, kas geriausia ir supratau, kad visgi mano pašaukimas yra rašymas.

Kai elgiesi ne pagal savo pašaukimą, tuomet ir sveikata šlubuoja, ir nuovargis kamuoja, ir lyg apatija viskam atsiranda. Ir visa tai tik dėl to, kad darai ne tai, ką turėtum daryti. Visi mano ankstesni dabar buvo tarsi vaikščiojimas tamsoje, kol galų gale radau šviesą.

Gyveni tarp Vilniaus ir Lisabonos. Kas tave nunešė į Portugaliją?

Tokia jau esu: man patinka vis kažkur kitur pagyventi. Esu gyvenusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, Belgijoje, o dabar atsirado ir Lisabona.

Mano draugė ir kolegė Laima mokėsi Portugalijoje, tad yra pametusi galvą dėl šios šalies. Taip nejučia, keletą kartų ten apsilankiusi, įsimylėjau Lisaboną ir aš. Labai greit atsirado pažįstamų bei draugų, su kuriais malonu būti, tuomet suprantau, kad ten man tiesiog gera.

O išvažiuoti baisu nebuvo?

Ne, tikrai ne. Juokinga, kai žmonės vos išvažiavus rašo: gal tau duonos atsiųsti ar balto sūrio. Vienintelio dalyko, kurio iš maisto pasiilgstu – pomidorų sulčių, nes Lisabonoje jų tiesiog nėra.

Nesu tremtinė, išvažiuoju savo noru ir man malonu. Be to, važiuoju įsikvėpti. Atrodo, net ir problemos būnant ten išsisprendžia kažkaip lengviau. Tas atstumas duoda visai kitą matymo lauką ir tai mane žavi. Kai sukiesi tarp tų pačių žmonių, tame pačiame rate, labai lengva pasimesti kasdienybėje, kurioje nebegebi priimti originalių sprendimų.

Kokia Lisabona yra tavo akimis?

Vilnius, lyginant su Lisabona, tarsi kišenė. Čia viskas pasiekiama kojomis arba troleibusu, pavažiavus keletą stotelių. O štai Lisabonoje tenka važiuoti ne su vienu persėdimu ir tai ganėtinai išvargina kol pasieki reikiamą miesto vietą. Be to, tai labai turistinis miestas – Lisabona dabar itin populiari keliautojų tarpe.

Mes gyvename pačioje miesto širdyje, tad tik uždarius namų duris, patenki į turistų minią. Ir taip kiekvieną dieną. Apsidairai aplinkui ir supranti – tavo gatvėje nebėra nė vieno gyvenamo buto: vien viešbučiai ir nuomojami kambariai atvykėliams. Nebėra tų močiučių, kurios tiesiog gatvėje džiausto skalbinius, nebėra diedukų, kurie pro langus šeria balandžius bei katinus ar sėdi ant suoliuko ir žaidžia šachmatais... Tai liūdina.

Kita vertus, Lisabona beprotiškai turtinga kultūrine ir istorine prasme. Tai miestas, mokantis dalintis. Čia galima rasti tokių keistų vietų! Pavyzdžiui, buvau užsukusi į visiškai egzotišką kvepalų krautuvėlę. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad patekai į raganos butikėlį (juokiasi). Už didžiulio senovinio kasos aparato sėdi labai pikta pardavėja, visur apstu pačių įvairiausių kvepalų buteliukų su kažkokiais keistais geltonais skysčiais... Jautiesi kaip patekęs į paralelinį pasaulį ir nesuvoki, kaip tokios vietos iš viso išsilaiko. Bet tai taip įdomu!

Be to, Lisabona mane išmokė didžiuotis savo šalimi. Vilniuje gyvenu, atrodo, niekuo neypatingame Žirmūnų rajone, kuris nėra itin įkvėpiantis. Tačiau, kai grįžau šįkart, į savo rajoną pažvelgiau kitomis akimis. Aš nebeteisiu ir nebesakau, kad ai, tie tarybiniai pastatai yra neįdomūs. Ne – tai mūsų šalies istorija. Tai mano namai, turintys savo žavesio. Juk dažnai miestų senamiesčiai, ypač jeigu esi keliaujantis žmogus, tampa vienodi ir nykūs. Natūralu, kad ieškai kažko išskirtinio ir renkiesi tolimesnes, atokesnes miesto vietas.

Lisabonoje jau turi savo mėgstamiausių vietų: kavinę, kurioje kaskart grįžusi prisėdi kavos puodeliui, pasivaikščiojimo taką?

Taip ir jau žinau, ką grįžusi pirmiausia turėsiu padaryti – nueiti prie vandenyno. Į Lisaboną grįžtu kaip į namus. Aš ja labai domiuosi: knisuosi archyvuose, knygose ir randu vis naujos informacijos. Sėdžiu naktimis ir skaitau, nes per Lisaboną atrandu ir pasaulio istoriją.

Be to, čia negali nežavėti aukštas ir žydras dangus bei 300 dienų per metus šviečianti saulė ar šalia siūbuojančios palmės. Tai sukuria atostogų jausmą, nors, tiesa, mums visgi reikia dirbti (juokiasi).

Užauginai „Kregždyną“. Kaip tinklaraštis tapo kūrybos namais?

Iš pradžių tinklaraštis vadinosi „The first sentence“ („Pirmasis sakinys“). Rašantys, tikriausiai, pažįsta tą jausmą – pirmasis sakinys visuomet yra parašomas sunkiausiai. Tinklaraštis buvo daugiau kaip mano darbų portfolio, norėjau, kad į mane besikreipiantys matytų, kaip aš rašau ir ką sugebu.

Vėliau, kai viskas nusibodo ir išėjau į niekur, reikėjo nuo kažko pradėti. Turiu kregždės tatuiruotę ant rankos, tad sugalvojau, kad kregždynas bus ta vieta, kurioje pilna daug gerų idėjų – kregždžių. Taip atsirado ir mano dabartinė kolegė Laima Penek, kuri atsakinga už vizualią dalį: dizainą, nuotraukas, maketavimą ir pan. Mano darbas yra turinys ir tekstas.

Kadangi mes po truputį augam, turime savo kūrybinio rašymo mokymus, mus pastebi ir įvairios organizacijos bei įmonės – tapome kūrybos namais. Štai ir dirbti Popiežiaus vizito komandoje mus pakvietė būtent dėl „Kregždyno“.

Mums patinka dalintis savo žiniomis. Juk kuo geriau žmonės rašys, tuo ir viduje geriau jausis. Be to, ir tame pačiame „Facebook‘e“ bus geresni įrašai, ir žurnaluose bus daugiau kokybiško turinio. Tos kokybės man labai norisi.

Užsiminei apie Popiežiaus vizitą – kone didžiausią ir svarbiausią įvykį Lietuvoje. Kaip atsidūrei organizatorių komandoje?

Šiam vizitui reikėjo labai specifinių žinių – nepakako gerai rašyti, turėti strateginį mąstymą ar būti geru komunikacijos specialistu. Privalėjai išmanyti teologiją bei filosofiją, suprasti vidines bažnyčios taisykles. Tam reikėjo labai kompleksinio žmogaus, galinčio apimti šias sferas, tad aš atitikau keliamus reikalavimus ir prisijungiau prie komandos.

Tai buvo labai intensyvus laikotarpis, tiesa? Kaip atrodė tavo darbo diena?

Mes juokaudavome, kad niekas nežino, kaip reikėtų daryti – juk visi pirmą kartą organizuoja Popiežiaus vizitą (šypsosi). Pradžioje buvo labai daug paruošiamųjų darbų: turi suprasti, kad tai ne tik valstybinis, bet ir apaštalinis vizitas. Tai tarsi milžiniškas pyragas su labai daug sluoksnių. Tu darai tiek daug dalykų, kad nebegali jų suskaičiuoti. Pabaigoje atrodo: o tai ką mes čia darėm?

Informacijos srautas buvo begalinis ir norint jį suvaldyti reikėjo įdėti labai daug darbo. Buvau atsakinga už turinio komunikaciją: pradedant lankstinukais, šūkiais, pranešimais spaudai, baigiant reklamomis, tiesioginio eterio kalbomis. Juokdavomės, kad dirbame trimis pamainomis, nes apie darbus galvoji nuolat.

Atsirado daug plonybių, kurias visas reikėjo sužiūrėti, o tai nėra lengva. Tuomet atrodo, kad pats tekstas visame tame paskęsta ir lieka tik nuovargis.

Tačiau po viso darbų maratono tu spaudei Popiežiui ranką... Mačiau tave televizoriaus ekrane – plačiai šypsojaisi ir atrodo, nejautei jokios baimės.

Tai buvo labai natūralus jausmas. Viena vertus, tu kaip ir jaudiniesi, bet kita vertus, rankos visai nedrebėjo. Man atrodo, kad mes su juo tarsi susigyvenome. Buvau žmogus, analizuojantis Popiežiaus kalbas, tad juokiausi, kad galėčiau vesti mokymus – „Kalbėk kaip Popiežius“.

Būtent per žodį buvau labai arti jo. Kai septynis mėnesius tu guliesi ir keliesi su tomis pačiomis mintimis, sapnuose jau būni milijonus kartų susitikus Popiežių, viskas tampa labai paprasta. Tai buvo labai šviesus momentas, kuomet atrodo, kad sutikai seniai pažįstamą žmogų ir sakai jam: „Labas. Mes tavęs laukėm“.

Be to, yra ir asmeninis ryšys. Kai pamačiau, kad jis artėja, negalėjau sutramdyti šypsenos ir vaidinti solidžią bei rimtą moterį. Susitikimas buvo didžiulė dovana.

Žinoma, dirbdama komunikacijos srityje, suprantu, kad pati iš tikrųjų nieko nemačiau. Bet žinau, kad jeigu jis atvyktų dar kartą, aš ir vėl dirbčiau – ir jau žinau, ką padaryčiau geriau. Kita vertus, savo matymą aš padovanojau visai Lietuvai. Ir tai patvirtina patys žmonės, iš kurių vis dar gauname labai šiltų ir jautrių laiškų.

Tai ypatinga patirtis, kai suvoki, kad tavo žodis palietė ir kitus. Taip, tai yra tas gyvenimo įvykis, kuriuo labai didžiuojuosi. Mūsų tikslas buvo parodyti Popiežių tokį, koks jis ir yra: šiltą, paprastą, gebantį girdėti ir matyti žmones. Man gražiausia yra tai, kad Popiežius šiltas ne vien tik tiems, kurie jau yra bažnyčioje, bet ir tiems, kurie pakankamai nuo jos nutolę. Jis yra visų Popiežius ir mums norėjosi parodyti, kad bažnyčia nėra sustabarėjusi klišė. Norėjosi atverti duris ir pakviesti visus į vidų.

Tu skleidi pozityvumą, o ir nepamatyti tavęs gatvėje tiesiog neįmanoma!

Gal tai paveldėta? Kai buvau mažytė, man nuolat sakydavo, kad turiu promočiutės šypseną. Ji, nors ir nebuvo labai raštinga, buvo itin šviesi ir išmintinga moteris. Žiūrėdama nuotraukas supratau, kad tikrai turiu jos šypseną – visą laiką dantys atkišti (juokiasi).

Man labai norisi šypsotis. Gyvenimas yra per trumpas, kad vaikščiotum tamsiai, nelaimingai ir nuobodžiai. Juk apsupus save ryškesnėmis spalvomis, tu iškart pasikeli nuotaiką. Psichologai sako, kad, pavyzdžiui, mėlyna spalva labiausiai žadina kūrybiškumą. Ir išties! Juk ji mums asocijuojasi su dangumi, jūra, o visa tai – su atostogomis. Juk per jas negali būti blogai!

Lietuvoje ir taip labai ilgas tamsusis sezonas, tad jei vilkėsiu juodus ar pilkus drabužius, tokia bus ir mano nuotaika. Nors neslėpsiu – man irgi būna akimirkų, kai norisi tapti nematoma, tačiau tuomet draugai iškart klausia ar nesergu.

Be to, ta pati mano promočiutė buvo garsi siuvėja, tad gal iš jos ir atėjo domėjimasis mada bei stiliumi. Jeigu neapsilankau mados savaitės renginiuose, jaučiu, kad kažko trūksta.

Kas dar tave įkvepia?

Priklauso nuo situacijos: ko konkrečią akimirką reikia. Vienomis dienomis, atrodo, neišlendi iš Rilkės kūrybos, kitomis – įlendi į poeziją ar pasakas, o dar vėliau imi nagrinėti sudėtingus filosofinius veikalus.

Dar man patinka gatvės menas, nes jis toks efemeriškas: tai yra, tai nėra. Mane įkvepia ir parodos: galiu valandų valandas sėdėti prie vieno paveikslo ir mėgautis kiekvienu potėpiu.

Nemistifikuoju įkvėpimo, nes dažniausiai mums reikia dirbti be jo: tekstą atiduoti turi rytoj, trečią valandą popiet, ir niekam neįdomu tu įsikvėpęs ar ne. Rašymas yra darbas – ir dažniausiai visai neromantiškas.

Įkvėpimą gali rasti bet kur. Svarbiausia nesakyti, kad mane įkvepia tik vienas dalykas, o kituose nieko panašaus neįžvelgiu. Mane gali įkvėpti net keisčiausia detalė arba menininkas, kuriuo aš visiškai nesižaviu.

Jaučiu, kad mūsų aplinkoje yra labai daug žmonių, kurie įkvėpimus stengiasi pasilaikyti sau, o man priešingai – norisi dalintis. Juk kuo daugiau turi tuščių rankų, tuo daugiau ateina naujų idėjų ir minčių. Juk, kai tavo rankos pilnos, sunku kažką gauti (šypsosi). Pats gyvenimas renkasi, ką duoti: naujus žmones, pažintis, nuotykius... Tau belieka laukti jų išskėstomis rankomis. Gyvenimo stebuklai įvyksta tada, kai leidi, kad jie įvyktų.