Rašytojos Jūratės Ardour istorija: Lietuvoje konfiskuotas turtas ir gyvenimą pakeitusi sūnaus trauma

Aktyvus vaikas iš Telšių

Jūratė Ardour gimė ir užaugo Telšiuose, kurie iki šiol jai kelia nostalgiją.

„Kai prisimenu vaikystę, tai kažkodėl iškart matau miesto centre pūpsantį mūsų ramų Masčio ežerą ir dvi, vieną priešais kitą ant kalvų stovinčias bažnyčias. Gal tas vaizdas man taip įsiminė todėl, kad jį matydavau vos ne kasdien, autobusu važiuodama į šokių būrelio užsiėmimus“, – pasakoja Jūratė.  

Vaikystėje ji buvo užimta mergaitė – patiko šokti, būti su draugais, dalyvauti įvairiuose koncertuose, dainų šventėse.

„Ko tik aš nedariau! Turbūt išbandžiau visus būrelius, tuo metu veikiančius mieste – šokių, muzikos, šachmatininkų klubą, sporto mokyklą, net, pamenu, buvau užsirašiusi į kažkokias vaidybos pamokas“, – atvirauja Jūratė.

Medicinos studijas iškeitė į motinystę

Mokyklą ji baigė gerais pažymiais ir buvo tikra, kad toliau studijuos mediciną.

„Kito pasirinkimo ir neturėjau, tačiau įstoti pritrūko vos balo. Maniau, stosiu sekančiais metais, bet viskas pasisuko kitaip, aš ištekėjau. Ištekėjau ir buvau labai laiminga. Sukūrėme šeimą, susilaukėme dviejų nuostabių vaikučių, kurių visada labai norėjau. Norėjau dviejų ir abiejų iš karto. Taip ir atsitiko, tarp mano vaikų buvo vos pusantrų metų skirtumas. Galima sakyti kartu augome (šypteli).“

Kai jos atžalos kiek paaugo, Jūratė grįžo į mokslus, tiesa, jau nebe į mediciną.

„Rinkausi studijas, vykstančias nuotoliniu būdu ir pabaigiau verslo vadybą bei administravimą Kauno Vytauto Didžiojo Universitete. Tuo pačiu metu ir dirbau. Bet kažkaip norėjosi daugiau, didesnių galimybių, o didesnės galimybės tada buvo didesniame mieste. Rinkomės tarp Vilniaus ir Klaipėdos, bet jūra, žinoma, nugalėjo“, – savo istorija dalijasi Jūratė. Su pirmuoju vyru jiedu apsigyveno Klaipėdoje.

Laimę aptemdė nusikalstama vyro veikla

Kad kada nors išvyks iš Lietuvos, Jūratei anksčiau net minties nebuvo. Patiko su vaikais gyventi Klaipėdoje. Jūra, Smiltynė vos persikėlus keltu, judrus ir jaukus uostamiesčio gyvenimas. Vaikai tada jau lankė Klaipėdos Vydūno Gimnaziją, o ji dirbo Klaipėdos padalinio vadove vienoje didžiųjų kompiuterine technika prekiaujančių įmonių Lietuvoje.

„Buvo be galo nuostabus kolektyvas, įdomus darbas. Turėjome labai puikų, jauną vadovą. Pamenu tada, kai pasakiau, kad palieku darbą ir išvykstu, jis labai nusiminė. Vadovas žinojo, kad mano išvykimo priežastis buvo mano vyro byla, klausė, kuo gali padėti. Bet tada aš ir pati neįsivaizdavau, kokios mums pagalbos gali prireikti, o ir nebuvau pratusi prie pagalbos, maniau, viena viską susitvarkysiu“, – prisimena Jūratė.

Deja, moters gyvenimą apvertė vyro įsitraukimas į nusikalstamą bylą. Jis buvo apkaltintas eurų padirbinėjimu.

„Supratau, kad viena likusi su dviem paaugliukais vaikais Lietuvoje neišsiversiu. Tada su vyru mes jau nebegyvenome kartu, nors oficialiai ir nebuvome išsiskyrę. Mes su vaikais likome Klaipėdoje, jis išvyko į Kauną, bet labai dažnai atvažiuodavo aplankyti vaikų. Tą savaitgalį, kai jį suėmė, jis kaip tik buvo Klaipėdoje. Pamenu, mes grįžome iš knygyno. Aš rašiau bakalauro baigiamąjį darbą ir pritrūkau medžiagos, vyras pasisiūlė mane nuvežti į miesto knygyną.

Vaikai kaip tik tą dieną buvo su mano mama Palangoje. Privažiuojame prie namų, aš sėdžiu mašinos priekyje, keleivio sėdynėje pilnu glėbių knygų ir matau kaip link mūsų automobilio bėgte atbėga keletas vyrų, visi paprastai apsirengę, piktais veidais.

Nesupratau, kas vyksta. Mums net nespėjus durelių atsidaryti, pamačiau, kaip mašina jau buvo apsupta, vienas vyriškis atidarė mano dureles, o kitas mano vyro, ir, jam dar tebesėdint už vairo, į galvą įrėmė pistoletą.

Tik kai vyriškis pradėjo segti antrankius ir kalbėti, supratau, kad tai policijos pareigūnai. Ačiū Dievui, kad vaikų nebuvo su mumis ir jiems neteko viso to košmaro matyti. Ačiū Dievui, vaikai nematė, kaip jų tėvą su antrankiais parvedė namo, namuose kratą darė ir kaip paskui jų tėvą išsivežė.“

Nerimas dėl vaikų

Jūratei aukštyn kojomis apvirtęs gyvenimas priminė košmarą. Kai vyrą suėmė ir Jūratė sužinojo, kas atsitiko, jos mintyse sukosi klausimai: kaip jie su vaikais gyvens toliau? Ar pakaks jai jėgų išlaikyti vaikus?

„Konfiskavo ir areštavo visą mūsų turtą, net mano mamos butas Šiauliuose buvo areštuotas. Sėdėdavau vakarais viena, vaikams sumigus, ir svarstydavau, o ką gi daryti dabar? Supratau, kad mano vienos algos mums trims pragyventi Klaipėdoje nuomojamame bute neužteks. Padėti nebuvo kam. Visi gyveno savo rūpesčiais, tad aš savų ir nenorėjau niekam užkrauti.

Dėl savęs tai aš nepergyvenau, žinojau, kad susitvarkysiu, bet vaikai man labiausiai rūpėjo. Buvo taip sunku, kad aš jų nesugebėjau apsaugoti. Pamenu jų pasimetusius žvilgsnius, liūdnas akis. Kaip pelėdžiukai žiūrėdavo į mane. Aš visada norėjau savo vaikams suteikti kuo laimingesnę, gražesnę vaikystę, apsaugoti juos. Tėvų įdėtas indėlis vaikams juk toks svarbus, ir pagrindai, gauti vaikystėje lemia šitiek daug. Manau, būtent rūpestis vaikais man tada ir suteikė jėgų“, – istorija dalijasi pašnekovė.

Iš Lietuvos į Airiją

Airijoje tuo metu gyveno labai gera Jūratės draugė. Moterys kadaise drauge studijavo Kaune. Kai pašnekovės vyrą suėmė ir ji svarstė, kaip gyventi toliau, draugė ją pakvietė pas save.

„Jos žodžiai man tada buvo toks padrąsinimas, tokia parama. Taip ir išvažiavau. Vaikai tada liko su mano vyro mama. Nenorėjau jų vežtis į visišką nežinią. Sėdėjau, pamenu, lėktuve ir verkiau. Taip sunku buvo.“

Pradžia buvo be galo sunki. Kamavo vaikų ilgesys. Tiesa, darbą Jūratė gavo vos už keletos dienų.

„Dirbau didžiuliame fabrike, surinkinėjau nešiojamus kompiuterius. Mano draugė man vis sakydavo ieškotis kito darbo, kur nors ofise, pagal specialybę, bet aš nenorėjau. Mano galva tada buvo tiek prikimšta minčių, kad nieko papildomai net nenorėjau galvoti, o fabrike su niekuo bendrauti nereikia, renki savo kompiuterius ir bandai tas išsibarsčiusias mintis į vietas sudėlioti. Man būtent šito ir reikėjo, laiko savo mintims sudėlioti.“

Jūratė Airijoje dirbo po pusantros, kartais dvi pamainas iš eilės. Per savaitę išeidavo po 72, kartais 80 valandų. Moteris kaip galima greičiau norėjo susitaupyti pinigų, kad galėtų atsivežti vaikus. O ir vaikams į Lietuvą finansus siųsti reikėjo, juos išlaikyti.

„Pamenu vieną sekmadienį atsikėliau ryte, ruošiausi į darbą, buvau jau visą savaitę atidirbusi ir tą sekmadienį turėjau dar vieną dešimties valandų pamainą. Ne visada viršvalandžių būdavo, tai, kai jų duodavo, imdavau viską, ką siūlydavo. Bet organizmas tada pasakė ne. Man taip būna, atrodo dar biški, dar gali, bet pasirodo, kad nebegali. Tavo kūnas tiesiog pasako gana ir nuveja tave į lovą. Taip ir pramiegojau visą parą, kol pagaliau kūnas išsiilsėjo ir atgavau jėgas“, – pasakoja Jūratė.

Tiesa, dirbdama fabrike ji sutiko gerų, nuoširdžių žmonių, susirado draugų. Nors fiziškai dirbti ir buvo sunku, emociškai ji atsigavo. Ir, kai galiausiai susitaupė tiek, kad galėtų drąsiai sugrįžti į Lietuvą, žinojo – su vaikais grįš atgal į Airiją.

Fabrike Jūratė nusprendė nebedirbsianti.

„Kolegos tokį gražų atsisveikinimą surengė. Net visos linijos darbas buvo sustabdytas keletui minučių. Gal skaitytojui tai ir neatrodo didelis dalykas, bet patikėkite, fabrike, kur kiekvieną minutę skaičiuoja, kiek kompiuterių yra surenkama, tai buvo didelis dalykas. Stovėjau, pamenu, su parašais ir linkėjimais išmargintu atviruku ir maišeliu pinigų, kuriuos visi sudėjo, ir vis šluosčiau ašaras, taip buvau sujaudinta.“

Į Airiją atsivežė ir tėvus

Iš Lietuvos į Airiją Jūratė sugrįžo ir su vaikais, ir su savo tėvais. Visi gyveno didžiuliame name, prie upės.

„Kad būtų dar smagiau ir kad namai būtų dar pilnesni ir tikresni, įsigijome šunį – juodą Labradorų veislės kalytę. Dabar ji su mano tėvukais grįžusi kartu, gyvena Lietuvoje.

Vaikai lankė labai gerą mokyklą, esančią visai šalia namų. Mums labai pasisekė, nes daugelis mokyklų Airijoje tada dar buvo atskiros – berniukams ir mergaitėms, mišrių buvo labai nedaug. Gintarė su Luku abu gavo vietas šalia mūsų namų esančioje mišrioje mokykloje. Jie gana greitai išmoko anglų kalbos, visiškai lengvai integravosi į naują mokyklą, aplinką, susirado naujų draugų.“

Jūratė gavo darbą ofise. Jautėsi saugiai, ramiai, žinojo, kad dabar gali bandyti kažką naujo, buvo tam pasirengusi. Įsidarbino rusų kompanijoje, kuri turėjo padalinį Limerike.  Kompanija gamino ir prekiavo galingais mikroskopais, skirtais laboratorijoms ir universitetams.

„Teko bendrauti su įvairiomis pasaulio šalimis – Indija, Kinija, Kanada, JAV, daugybe Europos valstybių. Kai pradėjau dirbti, vėl grįžau prie mokslų. Baigiau tarptautinius finansų kursus, kurie truko porą metų ir buvo sunkiausias dalykas, kokį man teko studijuoti. Per tuos du metus nieko, išskyrus darbą ir buhalterines knygas, ir nemačiau. Po to nuotoliniu būdu baigiau tarptautinio verslo magistrą. Kai jau turėjau pakankamai darbo patirties šalyje ir visus tuos diplomus, perėjau dirbti į didžiulę farmacijos kompaniją Pfizer“.

Vaikai pamilo Londoną

Gyvendama Airijoje, Jūratė su vaikais ėmė gan daug keliauti. Tai į Ispaniją vasarą nuvykdavo, tai žiemą į Prancūziją slidinėti. Išdrįso ir galiausiai į Ameriką nuskristi, aplankė brolį su šeima.

„Gyvenimas Airijoje man patiko. Šalis labai graži, išvažinėjome daug miestelių, o žmonės ten paprasti ir baisiai bendraujantys. Bet kokiame miestelyje, bet kokiame kaime, nors ir mažiausiame, rasi ir bažnyčią ir smuklę. Patiko man Airijoje, net ir lietus patiko, ko, žinoma, mano vaikai visiškai nepasiilgo. Ten kiekviena mokykla turi savo uniformas, o Limerike mergaičių uniformų sijonai buvo ilgi, vilnoniai, klostuoti, iki pat žemės. Panašūs į mūsų tautinius sijonus, tik vienspalviai. Tai kai tik lydavo, o lydavo dažnai, dukra Gintarė grįždavo šlapia iki kelių, surinkdama visą vandenį su sijono apačia“, – dalijasi Jūratė.

Vaikams baigus mokyklą, studijas jie vistik pasirinko Londone. Abu įsimylėjo šį miestą ir pareiškė norintys jame studijuoti. Jie net nebandė aplikuoti į jokius Airijos universitetus. O štai Jūratei Londonas pasirodė per didelis.

Jūratės sūnus Lukas Londone įstojo į biomedicinos mokslus, dukra Gintarė pasirinko dizaino studijas Londono Dailės Universitete. Vaikams ruošiantis išvykti, Jūratės tėvai taip pat susiruošė palikti Airiją ir grįžti namo, į Lietuvą.

„Aš Airijoje būčiau likusi viena. Galvoju, o ką aš čia viena darysiu? Žinojau, kad Briuselyje yra įsikūrusi Pfizer Europos centrinė būstinė, kaip ten norėčiau, pagalvojau. Pasidalinau savo norais su vadovu ir už savaitės jau turėjau interviu Briuselyje“, – prisimena ji.

Sūnų partrenkė taksi automobilis

Buvo praėję pusantrų metų, kai Jūratė su vaikais paliko Airiją, kai sūnus Lukas pateko į autoįvykį.

„Vaikai studijavo Londone, aš gyvenau ir dirbau Briuselyje. Naujas, labai įdomus, perspektyvus darbas, maniau, liksiu jame iki pensijos, man taip ten patiko. Nauji namai, gyvenimo draugas. Su vaikais labai dažnai matydavomės, tai jie pas mus atvažiuodavo, tai aš pas juos į Londoną.

Tas Kalėdas turėjome sutikti visi kartu pas mus, Belgijoje. Gintarė jau buvo atvažiavusi ankščiau, laukėme tik atvažiuojant Luko. Buvo gruodžio 24 diena, Kūčių rytas. Dukra liko miegoti, o aš ryte nuskubėjau į traukinių stotį pasitikti Luko.... tik jis neatvažiavo. Tą naktį jį partrenkė taksi automobilis.“

Jūratės gyvenimą ši tragedija sukrėtė. Reikėjo padėti sūnui reabilituotis, atsitiesti, mat per įvykį jis rimtai buvo sužalotas.

„Nežinau, kas gelbėjo ir tikrai nežinau, kaip man pavyko viską ištverti. Būdavo tokių minučių, kad galvodavau, kad tik man nepasimaišytų protas. Žinojau tik, kad turiu būti stipri dėl jų, dėl savo vaikų. Turėjau rasti jėgų, kad pakelčiau iš patalo Luką, turėjau rasti jėgų dėl jo ir dėl dukros Gintarės. Mačiau, kaip jai buvo sunku. Mes visi buvome labai artimi, turėjome tik vienas kitą.“

Iš Briuselio į Londoną

Londonas buvo Jūratės vaikų namai. Ten gyveno ir studijavo dukra, didmiestį mylėjo ir Lukas.  Kurį laiką padėjusi vaikams ir dėl jų persikėlusi į Jungtinės Karalystės sostinę, Jūratė netrukus sugalvojo išvykti į Siciliją.

„Kad gerintume Luko atmintį, jam nuolat reikėjo ką nors mokintis, ar eilėraščius, ar kryžiažodžius spręsti, ar mokytis naujos kalbos.

Luko nei eilėraščiai, nei kryžiažodžiai nedomino, tai jis pasirinko mokytis italų kalbos. Taip ir pradėjo. Parsisiuntė programėlę į telefoną, po to lankė pamokas vienoje kalbos mokyklų Londone, o vėliau nutarėme, kad visai smagu būtų nuvažiuoti ir pasimokinti kalbos pačioje Italijoje. Radome vasaros italų kalbos mokyklą nuostabiai gražiame Čefalu miestelyje.

Nežinau, kodėl pasirinkome Siciliją, gal todėl, kad niekada čia nebuvome buvę ir ji pasirodė labai egzotiška. Pirmą vasarą mes su Luku važiavome dviese ir gana nemažai pakeliavome po šią nuostabią salą. Sekančią vasarą jau grįžome trise. Bet apie gyvenimą Sicilijoje mes tada nė negalvojome.“

Tik prieš pusantrų metų, supratusios, kad nei Jūratės, nei dukros Gintarės Londonas kaip ir nebelaiko, moterys nusprendė laimės ieškoti Sicilijoje.

Gintarė savo studijas buvo baigusi ir sėkmingai dirbo nuotoliniu būdu. Lukas atsitiesė po įvykio ir jau porą metų gyveno savarankiškai.

„Man mano darbas jau irgi nebeteikė jokio džiaugsmo. Visi tie planavimai, strategijos, užsakymai, skaičiavimai buvo jau taip pabodę. Tada Gintarė pasiūlė keltis ten, kur šilta.  

Aš jau senai svajojau turėti savo drabužių liniją, mažytę tokią. Nuo vaikystės siūdavau ir megzdavau sau. Mintis pasirodė labai patraukli. Išėjau iš darbo, susikrovėme savo nedidelį turtą ir išvažiavome į Siciliją, nuostabųjį Ortidžijos miestelį. Aš pradėjau kurti savo verslą, važinėti po parodas, ieškoti audinių tiekėjų. Jau turėjau ir pirmuosius suknelių pavyzdžius pasisiuvusi. Jos tokios gražios gavosi, visą vasarą nešiojau ir džiaugiausi! Tačiau dabartinė situacija truputį viską perkoregavo ir šią verslo idėją teko pristabdyti.“

Grįžo prie mokslų, parašė knygą

Italijoje Jūratė vėl ėmė studijuoti. Sudomino Greitosiosios transformacijos terapija (Rapid Transformational Therapy).

„Tai visiškai nauja, novatoriška terapija, pagrįsta neuromokslu ir duodanti greitus, efektyvius rezultatus. Ši terapija sukurta apjungiant ir derinant naudingiausius hipnoterapijos, psichoterapijos, neurolingvistinio programavimo ir kognityvinės elgesio terapijos principus. Tai absoliučiai nuostabi terapija ir galimybė padėti žmonėms. Esu taip pasinėrusi į šią sritį.

Lukas su mumis keltis į Siciliją nenorėjo, jis liko Londone. Londonas jam tapo labai savas, pažįstamas, priprastas. Nors mes matomės labai dažnai. Tai jis pas mus atskrenda, tai aš į Londoną nuvykstu, tai visi pas senelius Lietuvoje susitinkam“, – pasakoja Jūratė.

Būdama Sicilijoje ji parašė knygą apie savo gyvenimą, kurią pavadino „Mamos dienoraštis“.

Jūratės knyga jau greitai turėtų pasirodyti ir būti pasiekiama skaitytojams. Knygos dizainą kūrė moters dukra.

„Į ją sudėjau viską, ką mums tada teko praeiti ir išgyventi. Ji labai atvira, paprasta ir nuoširdi.

Nors dienoraščius, rašytus ligoninėse, laikiau visus šiuos septynerius metus, tačiau paversti juos knyga ryžausi tik dabar. Manau, kad tik dabar pilnai supratau, kad viskas tikrai praėjo. Dabar jau viskas bus tik gerai. Galiu atsikvėpti, galiu išsakyti viską, kas buvo likę neišsakyto. Taip norėjosi viską išsipasakoti, pasiguosti, tai ir išsipasakojau dabar visiems.

Dar viena labai svarbi priežastis, kodėl rašiau šią knygą, tai ja labai norėjau atsidėkoti visiems žmonėms, mums padėjusiems. Mūsų artimiesiems, draugams, palaikiusiems mane, visiems, kurie parėmė mus finansiškai, kurie tikėjo Luku ir padėjo jam atsistoti.

Per visus tuos metus labai daug ko išmokau, sužinojau. Pamaniau, kad gal galėčiau pasidalinti patirtimi, jei kam nors jos prireiktų. Nors labai labai linkiu, nuoširdžiai linkiu, kad niekam niekada tokių patarimų neprireiktų, bet jei kartais taip nutiktų, tai man visada galite rašyti, mielai padėsiu, kuo galiu.“