Rašytojų akademijos įkūrėja įvertino Dianos Nausėdienės kalbą: „Ar bent akimirką pagalvojote...?“

Na, pasityčiota. Kas toliau?

Ar bent akimirkai pagalvojote, kad čia poniai buvo pakištas tekstas. O kas jį rašė? Būtų įdomu sužinoti.

O dabar apie patį tekstą.

Tekstas, kurį ji skaitė, parašytas taip, tarsi autorius būtų mėginęs sudėti į vieną pastraipą kelias skirtingas kalbines realybes. Frazės kaip „socialinės savidestrukcijos spiralės multiplikavimas technologinėmis priemonėmis“, „holistinis softpower failas“, „vabank žaidimo tikslas“, „bedvasiai režimai“ atrodo ne kaip sakinys, o kaip žodžių kolekcija. Anglicizmai, akademiniai terminai ir publicistiniai žodžiai sumaišyti be jokio ritmo ir be jokio poreikio. Tai kalbos mišrainė, kurioje nėra krypties, nėra logikos ir nėra jokio ryšio tarp sakinio pradžios ir pabaigos.

Tokį tekstą girdint, žodis „softpower failas“ išmuša iš balno akimirksniu. Ne todėl, kad kalbėtoja silpna, o todėl, kad sakinys neturi vidinės muzikos. Viešajai kalbai reikalingas ritmas, kryptis, harmonija. Šiame tekste to nėra. Sakiniai neturi nei prasmės linijos, nei loginio stuburo. Tai nėra profesionaliai parengtas politinės kalbos tekstas. Tai nėra net informacinis tekstas. Tai kažkas tarp neaiškaus vertimo ir neperžiūrėto automatinio generavimo.

Kodėl žmogus kalbėdamas gali užstrigti? Nes akys natūraliai užstringa ties žodžiais, kurie neįsileidžiami į lietuvišką ritmiką. Nes kai viename sakinyje atsiduria „savidestrukcija“, „multiplikavimas“ ir „softpower failas“, natūraliai kyla abejonė. Ar tikrai turiu sakyti taip? Gal čia klaida? Gal taisyti ekspromtu čia ir dabar? Bet laikas spaudžia, kamera filmuoja, tūkstančiai stebi, ir pauzė užtrunka ilgiau nei pats žodis. Tai žmogiška pauzė. Ji būtų nutikusi bet kam. Ir tai, kad ponia Nausėdienė sustojo, reiškia ne silpnumą, o priešingai – kad žmogus mąsto. Kad viduje įsijungė natūralus klausimas: ar tikrai turiu tarti šitaip? O turbūt iš paskos atėjo ir antroji mintis, tokia labai žmogiška: „mane pakišo“.

Rašytojų akademijoje jau daugiau nei dešimt metų studentams kaip kūrybinio rašymo namų darbus duodu užduotį į tekstą natūraliai įmontuoti sudėtingesnius lietuviškus žodžius ar frazeologizmus.

Ir per visus tuos metus nesu mačiusi tokių žodžių kratinių, kokie atsirado pirmosios ponios kalboje. Net studentui, kuriam prasčiau sekasi. Anaiptol. Viena studentė taip harmoningai įpynė jai paskirtus raktinius žodžius, kad po kelių mėnesių išleido romaną. Jei įdomu – Margo Marino, knyga „(Ne)mylimi“ (2024). Tai geras pavyzdys, kaip žodžiai gali būti sujungti, jei žmogus supranta, ką daro.

Ar pirmosios ponios tekstas buvo rašytas žmogaus, kuris turi stilistinį pojūtį? Vargu. Tekstas stilistiškai nenuoseklus, kupinas pseudo-intelektualių konstrukcijų, kurios neatlieka jokios funkcijos. Tai labiau žodžių katalogas nei kalba. Tokie junginiai dažnai atsiranda tada, kai naudojamasi mašininiu vertimu ar automatiniais tekstų generavimo įrankiais be redagavimo. Arba kai tekstą rašo žmogus, bandantis skambėti protingai, bet nekontroliuojantis nei registro, nei tono, nei kalbos struktūros.

Frazės, sudėtos į kalbą, priklauso skirtingiems kalbiniams registrams, kurie tarpusavyje visiškai nedera. Oficialiai kalbai būdingas registras turi būti vienalytis, aiškus ir nuoseklus, o čia vietoj to atsiranda keistas, padrikas kelių sluoksnių mišinys.

Viename sakinyje suverstas akademinis registras, pavyzdžiui, „socialinės savidestrukcijos spiralės multiplikavimas“. Tai tipinė mokslo kalbos konstrukcija, kurią įprastai naudoja ne viešosios kalbos autoriai, o teorinių tekstų rengėjai. Šalia jo iš niekur atsiranda IT žargonas, toks kaip „softpower failas“ – angliškas technologijų pasaulio terminas, visiškai nedera su akademine stilistika. Dar toliau – žiniasklaidinis dramatizmas „vabank žaidimas“, būdingas publicistikai ar komentarams apie politines rizikas, o ne oficialiai kalbai. O viską užbaigia publicistinė metafora „bedvasiai režimai“, priklausanti emocingam, neformaliam registrui.

Šie registrai tarpusavyje nesuderinami, todėl skamba taip, lyg kas nors būtų sudėję keturių skirtingų kalbų sluoksnius vien tam, kad sakiniai atrodytų „sunkūs“ ir įspūdingi. Kai registrai nėra suderinti, tekstas nebeturi nei ritmo, nei nuoseklumo, nei krypties. Jis praranda savo žanrą. Skaitytojas nebežino, ar klausosi politinės kalbos, akademinės paskaitos, informacinių technologijų blogo, ar publicistinės esė. Toks registrų susidūrimas ir sukelia minties trūkčiojimą, dėl kurio žmogus natūraliai sustoja.

Registras yra kaip muzika. Jei vienoje melodijoje susigrūda smuikai, arfos, pučiamieji ir elektroniniai garsai, o dirigento nėra, melodija pavirsta triukšmu. Ir šiame tekste girdisi būtent triukšmas, o ne mintis.

Prieš pasirodymą viešai tekstas turi būti iš anksto tikrinamas – garsiai, ritmiškai, taip, kaip jis bus sakomas. Tai yra teksto rengėjo atsakomybė, o ne kalbėtojo našta. Kalbėtojas neturi būti paliekamas vienas su sakiniu, kuris griūva kaip akmuo. Viešoji kalba turi būti paremta aiškumu, o ne tuo, kad žmogus scenoje turi improvizuoti bandydamas taisyti svetimą chaotišką tekstą.

Tai – ne kalbėtojos klaida. Tai – teksto autoriaus klaida.

Evelina Biliūnaitė yra Rašytojų akademijos įkūrėja, knygų autorė.