„Žmonės prisižiūri filmų apie Islandiją ir įsivaizduoja, kad visi mes – mažakalbiai valstiečiai, auginantys avis. Aš savo knygose bandau parodyti, kad, be avinų, yra ir kita gyvenimo pusė“, – šypteli Hallgrímuras HELGASONAS (63). Jis – Islandijos literatūros premija apdovanotas rašytojas ir dailininkas, sulaukęs pasaulinio pripažinimo, o Lietuvai pažįstamas kaip romanų „1000° moteris“ ir „60 kilogramų saulės šviesos“ autorius.
Lietuvoje lankotės ne pirmą kartą. Minėjote, kad idėjų romanams prisirenkate keliaudamas po pasaulį: čia irgi ieškote siužetų savo knygoms?
Taip, kodėl gi ne – daugiausia minčių romanams gimsta būtent užsienyje, kai vienas sėdžiu viešbučio kambaryje. Pažintį su Lietuva pradėjau nuo Jurbarko 2007-aisiais, kur vyko humoro simpoziumas. Kai tai pasakau vilniečiams, jie suraukia nosis: ai, Jurbarkas, provincija... Bet man ten patiko. Man apskritai patinka Baltijos šalyse ir Rytų Europoje, o ir mano knygos čia sulaukia sėkmės.
Kaip manote, kodėl? Kas bendra tarp mūsų – gal tas liūdnokas jausmas, kad esame savotiškoje Europos periferijoje?
Taip – mums buvo lemta atsidurti toliau nuo pagrindinių Vakarų šalių, todėl dažnai pasijuntame autsaideriais, tais „iš kažkur ten“. Pastebiu, kad ir islandams, ir lietuviams juodasis humoras puikiai pažįstamas, nes jis padeda išgyventi sudėtingomis aplinkybėmis.
Todėl Lietuva man svarbus kraštas. Be to, ją su Islandija sieja platoniškos meilės ryšys: mes pamilome Lietuvą už drąsą 1991-aisiais ir mylime iki šiol. Nepriklausomybė ir mums, ir jums be galo svarbi: labai norėtųsi, kad taip ir liktų.