Raudonos spalvos simbolika: apie meilę, madą ir nuodėmes
Kalėdos – tinkamas laikas pakalbėti apie raudoną spalvą. Net jei tamsta į ją reaguoji kaip bulius ir nė iš tolo jos neprisileidi, kartą metuose raudona spalva neišvengiama. Kalėdų Senelio ignoruoti negalime, juolab jo dreskodo – raudono chalato.
Vos tik išsikapstome iš Raudonkepuraitės amžiaus (ir pamirštame, kad pasakose spalvos nieko nereiškia), raudonumas pradeda kelti nerimą. Nes visos spalvos – kaip spalvos, o šioji – apaugusi legendomis.
Mitas apie meilę
„Pasisiūsiu juodą suknią
Su raudonais guzikais.
Juoda suknia reiškia smertį,
Meilę reiškia guzikai…“
Akivaizdu, kad net gūdžioje praeityje bevardžiai liaudies dainiai žinojo spalvos reikšmę. Šiandien reikia gyventi medžio drevėje ir iš jos šiukštu nekišti nosies, kad nežinotum, jog raudonis dvelkia nuodėme. Tačiau norinčių kraustytis į mišką nedaug, tad išsaugoti pirmapradį minties tyrumą beveik neįmanoma. Nebent kalendoriuje likviduotume vasario 14-ąją. Ir dar porą mėnesių, kai prekystaliai raudonuoja šv. Valentino simbolika.
Aišku, asociacijomis su meile nelabai ką išgąsdinsi. Kas kita, kai lygybės ženklas dedamas tarp raudonos spalvos ir erotikos. Gretinimas ne iš piršto laužtas, paremtas aibe istorinių ir geografinių faktų. Kartais net drastiškų (tarkim, senovės Romoje prostitutės ryškiai dažydavosi lūpas, kad praneštų vyrams, jog į jų paslaugas įeina oralinis seksas). Švelnesni duomenys taip pat neguodžia; pakanka prisiminti tradicinę viešnamių spalvą ar raudonųjų žibintų kvartalus. Ar žinote, kodėl vardas Scarlett (na, toji, vėjo nublokšta ar nūnai populiari aktorė) rašomas su dviem „t“? Todėl, kad raidelę numetus žodis „scarlet“ anglų kalba reiškia skaisčiai raudoną spalvą, o „scarlet woman“ – prostitutę.
Ar žinote, kodėl vardas Scarlett rašomas su dviem „t“? Todėl, kad raidelę numetus žodis „scarlet“ anglų kalba reiškia skaisčiai raudoną spalvą, o „scarlet woman“ – prostitutę.
Didžiausias visų laikų sekso simbolis – Marilyn Monroe irgi nemenkai pasidarbavo raudonos spalvos labui. Koralinės lūpos, rubino spalvos suknelės, purpurinis aksomas, ant kurio apsinuoginusi gražuolė pozavo. Jos veidas „Max Factor“ reklamose įtikino silpnąją lytį, kad net kreiva, šleiva ypata gali lygiuotis į MM, jei pasirenka tinkamus lūpų dažus. Mitas pasirodė gajus. Aktorės įvaizdis padėjo ne vienai damai. Tamsiaplaukė, prasčiokiškos išvaizdos Madonna ėmė sparčiai daryti karjerą, kai virto Monroe antrininke; sekso dievaitė tapo šviesiu idealu grožiu neblyksinčioms Christinai Aguilerai, Gwen Stefani, dar kažkam…
Savaime suprantama, kad po sceną laiganti viliokė Karmen vilki purpurinę, ne žydrą suknelę. Nėra abejonės, kad rausvas lempos gaubtas nenuteikia pokalbiams apie šalies bankų padėtį. Jei kvepalų reklaminis veidas raivosi ugniniame fone, duodame kirsti galvą, kad vanduo bus „ryžtingoms, seksualioms“ ir dvelks ne melionais. Žurnalui užklausus vyrų, kas juos labiausiai „užveda“, devyniasdešimt devyni procentai mačo nesugalvojo nieko geriau už raudonus baltinius. Jei Christianui Louboutinui nebūtų kilusi mintis šliukštelti ant aukštakulnių pado raudono nagų lako, kažin ar vyras būtų turėjęs šansų tapti kultiniu batsiuviu. O dabar visos žinome, kad labutinai – seksualiausia avalynė pasaulyje… Baisiai nesinori minėti psichologų, kurie vienbalsiai erotizuoja raudoną spalvą ir tikina, kad ji jaukia mintis, menkina gebėjimą susikaupti. Užtenka gyvenimo pavyzdžių.
Internete rasime „Dešimt būdų, kaip atrodyti seksualiai per rugsėjo 1-ąją“; aišku, svarbiausias patrauklumo dėmuo – vampyriškos lūpytės. Mokinukės žaidžia lolitas – į sveikatą. Metams bėgant galva ir pasąmonė išpampsta nuo informacijos, tad idėją nusipirkti patį ryškiausią lūpų pieštuką numariname vos kilusią: „To betrūko! Jei spalva laikoma erotiška, vadinasi, atrodysiu kaip patelė, kuri praneša, kad prinoko leistis į nuotykius.“ Žodžiu, feministė už jokius pinigus nevilkės raudonos palaidinės, o ir kitos moterys pasvarstys, ar verta.
Mitas apie nerimą
„Eisiu aš į tamsią girią,
Ten, kur stūgauja vilkai.
Tesudrasko juodą suknią,
Tepalieka guzikai.“
Dar vienas raudonos spalvos požymis: ji kelia nerimą. Be to, išprusę žmonės žino, kad Erotas ir Tanatas (erotika ir mirtis) sukibę kaip dvyniai. Iškart siūlome puikų pavyzdį. 1924 metais Niujorko sveikatos taryba kėsinosi uždrausti dažyti lūpas ir turėjo svarių motyvų. Paaiškėjo, kad ryškiausios, t. y. seksualiausios, lūpos, kurias vyrai iškart puola bučiuoti, yra grynas nuodas: į dažų sudėtį įeina švinas, gyvsidabris, arsenas, cinoberis, dar kažkokios toksinsės medžiagos. Taryba pabūgo, kad vyrų giminei gresia išnykimas.
Siaubo filmų karaliui Alfredui Hitchcockui nerūpi seksualumas; jo herojės vilki klasikinius kostiumus. Tačiau ryškios lūpos (ir ugninės pašvaistės) – būtinos, nes maestro kadruose kiekviena detalė privalo auginti baimę. Raudona turi daugiausia šansų. Vieniems ji atrodo agresyvi, kiti žino, kad paryškintos lūpos – vamp moters požymis, tretiems raudonis kelia minčių apie kraują (XX a. pradžioje merginos kandžiodavosi lūpas, kad šios būtų ryškesnės). Pastaroji, „kruvinoji“, aliuzija gyvenime naudojama ypač plačiai ir noriai. Pradedant gražia legenda, jog Marija Antuanetė savo egzekucijos dieną vilkėjo purpurinę suknią, kad kraujas susilietų su drabužiu (iš tiesų suknia buvo juodo aksomo, o raudonus apatinius karalienė pasirinko kaip katalikišką kančios simbolį), baigiant šiuolaikiniu asmeniniu pavyzdžiu. Pamenu, kaip prieš vairavimo egzaminą kaliau sau į galvą: „Raudona – aptekusi krauju; nepaisydama raudonų ženklų, gausiu galą.“
Dar kartą paminėsime Louboutiną. Anglakalbiai smailius kulniukus vadina stilettos, t. y. juos lygina su durklu, todėl dizaineris gudriai pasinaudojo dviprasmybe. Be galo aukšti, it krauju aptekę jo batelių kulnai išties atrodo mirtinas įrankis. Galvą dedame, kad tai labai svari priežastis, skatinanti moteris eiti iš proto dėl labutinų... Beje, apie galvą, tiksliau, psichiką. Bet kuris specialistas pasakytų, kad raudonumas kelia nerimą. Tą žino daugelis menininkų. Pirmasis Michelangelo Antonioni spalvotas filmas su neurotiška Monicos Vitti heroje vadinosi „Raudonoji dykuma“; raudona spalva kaip metafora dažnai naudojosi Ingmaras Bergmanas… Žodžiu, silpnų nervų piliečiams nerekomenduotinas raudonas interjeras.
Šiek tiek neramumo prideda ir kai kurie populiarūs simboliai: Raudonoji knyga, į kurią geriau nepatekti; Raudonasis Kryžius – irgi ačiū, nereikia; drabužių ženklas „Red Line“, kurio paskirtis kovoti su AIDS; Niujorko diena „Vilkėk raudonai“ ir atitinkamos spalvos suknelių kolekcijos, skirtos širdies ligų prevencijai...
Mitas apie lygį
Eilių pritrūkome, persimesime į prozą. A. Grino apysakos herojė Asolė laukia raudonų burių. Pradedančiosios aktorės laukia, kada bus pakviestos eiti raudonu kilimu. Dar kažkas tikisi ordino ant raudonos pagalvėlės ar šios spalvos aksomo dėžutės, slepiančios žiedą su deimantu. Lyg ir nekvailos mano kolegės piniginėse nešiojasi monetų su raudonais kiniškais kaspinėliais: neva tai patikimas būdas praturtėti. Chriso de Burgho daina „Lady in Red“, keli taip pat pavadinti filmai ir aibė kitų dalykų įteigia mintį, kad ši spalva išskirtinė. Išimtis taikoma tik raudonai musmirei, nors, jei žvelgsime iš estetinio taško, ji irgi turi kuo pasigirti.
XX a. pradžioje merginos kandžiodavosi lūpas, kad šios būtų ryškesnės
Kažkada raudonumas buvo karalių ir kardinolų privilegija, šiandien – kiekvieno žmogaus. Tačiau mitas apie raudonio elitiškumą vis dar galioja. Priežastis paprasta: aktyvi, pastebima spalva greitai pabosta. Jei turi penkiasdešimt kostiumų, penkiasdešimt pirmas gali būti raudonas. Kartą kitą užsivelki, pademonstruoji ir atsisveikini – kad nesulauktum skolintos iš filmo replikos: „Ir vėl ikrai, kiek galima!“ (Labai geras palyginimas, ypač turint omenyje raudonuosius lašišų.) Tiesa, protingi dizaineriai stengiasi pratęsti daikto galiojimą. Siūdami ryškų sijoną ar rankinę, vengia konkretaus sezono požymių, kad pirkinys turėtų ateitį. Kaip peltakiuota raudonoji „Chanel“, kurią galima keleriems metams užmesti į spintą, o paskui ištraukti it naują.
Mada be mitų
Atrodo, vienintelis Valentino ištikimas raudonai spalvai. Kiti dizaineriai ją prisimena retkarčiais. Reikėtų pridėti „laimei“, – nes kai podiumai ima raudonuoti, nelaukime nieko gero. Ši spalva (kaip tendencija) paprastai naudojama iš reikalo. Viena didžiausių jos aktyvumo apraiškų buvo po Antrojo pasaulinio karo, kai stipriosios lyties atstovai tapo dideliu deficitu: moterų drabužiai ir lūpos be užuolankų signalizavo: „Ieškau vyro!“ Taikos metais raudonoji banga užplūsta, kai madai parūpsta minimalizmas arba klasika. Tai nėra labai įdomūs ar vaizduotę skatinantys dalykai, todėl prireikia pagalbos: raudona spalva įelektrina pasyvų drabužį, jį išjudina, leidžia tapti ekskliuzyviniam…
Regis, viskas skamba gana pesimistiškai. Todėl skubame pasitaisyti. Kur labiausiai reikia spalvos, skatinančios adrenaliną? Ten, kur drąsūs ir vikrūs. O įkandin sporto eina sportinis stilius. Striukės, švarkai, marškinėliai, džinsai ir kitos raudonos gėrybės, nepritraukiančios prastos reputacijos simbolių.
Tiek žinių. Džiugu, kad nereikia pridėti dar vieno skyriaus. Prisiminti laikų, kai net saldainis „Raudonoji aguona“ turėjo ypatingą reikšmę: buvo be žodžių aišku, jog gamtinė gėlės spalva niekuo dėta, svarbu, kad produktas – sovietinis.