Ray Moon Bartkus: „Lietuvą gelbėti yra pasirengę vis nauji gelbėtojai“

Apie idėjų migraciją menininkas pasakos tarptautinės kelionių ir aktyvaus laisvalaikio parodos „Adventur 2018“ svečiams ir dalyviams. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje pripažintas menininkas, kurio darbu įsigiję garsūs muziejai ir kolekcininkai, yra ypatingas parodos svečias, taip pat ir šių metų Lietuvos kultūros sostinės – Marijampolės veidas.

Ar Niujorkas iš tiesų taip toli nuo Lietuvos, kaip rodosi iš pirmo žvilgsnio?

Aštuonios arba dešimt valandų skrydžio su persėdimu. Kai žiūri filmus, neprailgsta.

Kas bendra tarp Niujorko ir Marijampolės?

Tikrai nieko. Ir tai – labai gerai!

Koks jausmas atvykti į Marijampolę iš Niujorko ir koks – grįžti atgal?

Smagu atvykti į Marijampolę, smagu sugrįžti į Niujorką, kiekviena vieta turi savų malonumų. Kai keliauju, manęs netraukia megapoliai, esu įpratęs prie gyvenimo dideliame mieste. Man nereikia nei žmonių gausos, nei pasirinkimų įvairovės, labiau intriguoja mažos, niekam negirdėtos, turistų dar neatrastos vietos, nuoširdus bendravimas, ramybė, paprastumas ir atradimo džiaugsmas.

Propaguojate idėjų migracijos reiškinį. Kas tai?

Kaip ir visais laikais, idėjomis keičiamasi, kai susitinka bent du žmonės. Šiandien mūsų susitikimai dažnai – virtualūs. Virtualus bendravimas gali vykti internete, tačiau lygiai taip pat ­– įsigyvenant į meno kūrinį, kurį niujorkietis nutapė Marijampolėje. Šitaip amerikiečių idėjos atmigruoja į Marijampolę, tačiau ir Marijampolės patirtis palieka savo pėdsaką amerikiečio sieloje. Taigi, bendravimas – abipusis. Kiekvienas iš mūsų yra susijęs su menu, tik ne kiekvienas tai žino. Gatvės meno privalumas – užkalbinti praeivį.

Nuo ko Marijampolėje prasidėjo „Malonny“ projektas?

Prieš šešerius metus Jamaikoje į mano gimtadienį susirinko menininkai, muzikantai, dizaineriai iš Niujorko ir Londono, buvo nemažai draugų iš Lietuvos. Signatarui Algirdui Kumžai taip patiko šis susiėjimas, kad jis mūsų kūrybinius ieškojimus pasiūlė pratęsti Marijampolėje. „Arvi“ prezidentas Vidmantas Kučinskas Lietuvoje šią idėją palaimino, taigi, „Malonny“ projektas apsigyveno Marijampolėje.

Man buvo įdomu pritaikyti profesionalių Niujorko ir Londono menininkų, dizainerių, urbanistinio planavimo specialistų patirtis ir kūrybos potencialą mažo provincijos miestelio naudai. Esu dėkingas pirmiesiems, kurie atvyko, dabar menininkus prisikviesti lengviau, kai turime, ką parodyti. Pradžioje teko įrodinėti, kad nieko mieste nesulaužysime ir sienų neištepliosime, šiandien marijampoliečiai mus sutinka labai šiltai. Esu visiškai tikras, kad toks bendradarbiavimas kuria kokybiškai geresnę atmosferą, skatina kūrybiškumą, atsakomybę ir meilę savo gimtam miestui. Praėjusiais metais prie manęs priėjo mergina ir pasakė, kad ji į Marijampolę persikėlė gyventi iš kito, didesnio Lietuvos miesto tik todėl, kad čia vyksta tokie projektai kaip „Malonny“, jog mieste ji jaučia laisvės ir vilties dvelksmą. Didžiausias komplimentas, kokio tik galėjau tikėtis.

Gerai prisimenu: prieš pirmąjį „Malonny“ net ir man Marijampolė–Londonas–Niujorkas vienoje eilutėje skambėjo akiplėšiškai. Dabar kai kuriuos projekto kūrinius pristatysime žymiausiuose pasaulio konkursuose Londone ir Niujorke, tikimės sulaukti dėmesio. Pasaulis yra mažas, o tikrai geros idėjos yra geros visur. Ir nesvarbu, ar tai Marijampolė, ar Niujorkas.

Apie ką Marijampolė gali kalbėti pasauliui? Apie ką pasauliui gali kalbėti kiekvienas lietuvis?

Išvykęs iš Lietuvos į Niujorką, daug nekalbėjau, daugiau dirbau ir stebėjau aplinką. Tą patį siūlyčiau praktikuoti kiekvienam lietuviui, bent 10 metų.

Kokių neįtikėtinų istorijų esate girdėję apie Lietuvą?

Drįsčiau teigti, kad bent 80 procentų amerikiečių visiškai nežino, kas ta Lietuva ir su kuo ją valgyti. Maža dalelė, kuri kažką girdėjo, paprastai gavusi teisingos informacijos, gal tik kiek vienpusiškos.

Vienas dailininkas iš Niujorko rimtai svarsto pirkti butą Marijampolėje ir kraustytis čia gyventi.

Į „Malonny“ atvyksta amerikiečiai ar anglų menininkai, kuriems tai – pirmoji kelionė į Lietuvą. Kai kuriems – netgi į Europą. „The Bubble process“ dueto nariai kilę iš Klivlando, jie apie Lietuvą žinojo, nes jų miesto klube krepšinį žaidė Žydrūnas Ilgauskas. Viena menininkė į Lietuvą važiavo, nes perskaitė, kad šioje šalyje yra daug gandrų, o ji jų – gyva nėra mačiusi. Gandrai jai padarė tokį įspūdį, kad Marijampolėje jais ir kitais paukščiais išpiešė visą sieną, nors idėją turėjo visiškai kitą. „Malonny“ dalyviai maloniai nustemba Marijampolėje radę padorų viešbutį ir restoraną su skaniu maistu ir netgi vegetariniais patiekalais. Čia netgi belaidis internetas veikia! Vienas dailininkas iš Niujorko rimtai svarsto pirkti butą Marijampolėje ir kraustytis čia gyventi.

Kaip mums, lietuviams išsiugdyti pasitikėjimą savimi ir savo šalimi?

Tikiuosi, situacija mokyklose dabar yra geresnė, bet kai mokiausi aš, buvo kalama, kad esu durnas ir dar durnesnis. Kai tave taip auklėja, negali turėti daug pasitikėjimo. Ir tai vienas iš tų didžiulių skirtumų, kurį pajutau atvykęs į JAV. Mano sūnus nuo pirmosios klasės noriai ėjo į mokyklą ir visiškai nesuprato mūsų su žmona baimių.

Jei kas Jūsų prašytų parengti Lietuvos gelbėjimo planą, kokias svarbiausias tris dalis jame išskirtumėte?

Ar tikrai šis klausimas – man? Labiau tiktų kandidatui į prezidentus, aš juk tik esu dailininkas. Jei rimtai, toji gelbėjimo industrija, beje, visai nepriekaištingai funkcionuojanti, ir yra viena pagrindinių problemų Lietuvoje. Kas ketveri metai Lietuvos gelbėti atvyksta vis nauji gelbėtojai, o naivuoliai mano, kad juos išgelbės kažkas kitas, tik ne jie patys. Jei dar rimčiau, siūlyčiau išversti į lietuvių kalbą, pavyzdžiui, Suomijos įstatymus, o jų vykdymą patikėti valdininkams iš Singapūro. Per dešimt metų, nieko nekeičiant, būtų išspręsta daugybė problemų.

Iš Niujorko atvykstate į tarptautinę kelionių parodą „Adventur 2018“. Dalyvausite diskusijoje, ką svarbaus norite pasakyti?

Noriu pakviesti į Marijampolę, į atvirą ir kūrybingą miestą, kuris nebijo eksperimentuoti, atsinaujinti ir šypsotis. Labai gali būti, kad išėję pasivaikščioti čia sutiksite jamaikietį Londono mero padėjėją, ieškantį vietos naujam skverui, o gal – talentingą menininkę iš San Fransisko, voleliu dažančią aptriušusį namą. Arba žymų šviesos dizainerį iš Niujorko, besirenkantį, kuriuos miesto pastatus apšviesti kitais metais. O gal – ir mane. Prieikite, užkalbinkite, juk niekad negali žinoti, kokios puikios idėjos gims ir pradės migruoti!