Reda Bžeskienė: „Šitoje situacijoje abu esame pralaimėję“

„Buvo laikas, kai mes tikrai labai mylėjome vienas kitą. Bet taip jau nutinka... Ir ne mums vieniems – tūkstančiai porų išsiskiria. Tūkstančiai moterų vienos augina vaikus. Todėl nėra mūsų meilės ir skyrybų istorija kokia nors ypatinga“, – sako Reda.

Per metus visus lietuviškų šalčių ir liūčių sezonus čia jau pragyvenote. Negi nė karto nepasigailėjote grįžusi?

Grįžome pernai birželio vidury, taigi pergyvenau jau ir rudenį, ir žiemą, ir pavasarį, ir tą vasarą, kuri vis neatėjo. Bet man čia viskas patinka, net tie mūsų lietūs džiugina. Vienas geriausių mano sprendimų buvo grįžti į Lietuvą. Man čia viskas sava, smagu girdėti visus kalbant lietuviškai, žalia gamta negaliu atsigrožėti.

Griaunate svajones ir iliuzijas visų tų, kuriems Kanarų salos – rojus žemėje.

Taip, ten rojus poilsiautojams ir turistams. Rojus netgi tiems, kas nori šiltai peržiemoti. Bet norint ten kurti visavertį gyvenimą – kalbu ir apie vaikų išleidimą į mokyklą ar darželį, apie išsilavinimą, socialinius reikalus, apie verslo kūrimą – tai toli gražu ne rojus. Pirmiausia todėl, kad Tenerifė – sala, o ne žemynas. Antra: labai toli, vidury Atlanto vandenyno, skrydis – kone septynios valandos, ten kur kas arčiau Afrika nei Europa. Sala patogi nebent vyresnio amžiaus vokiečiams, skandinavams, nes klimatas puikus, niekur skubėti nereikia, už vokišką pensiją galima šiltai žiemoti ir kas vakarą šlepsėti gražia promenada palydėti saulės...

O ko jums ten trūko?

Visaverčio socialinio ir kultūrinio gyvenimo. Galbūt Tenerifės sostinėje būtų buvę kitaip, nes ten daugiau tikro gyvenimo, bet sostinė – šiaurinėje salos dalyje. O jei jau atsikraustai į Tenerifę, juk nevažiuosi gyventi į šiaurę, kur lietūs ir vėjai siaučia. Dauguma tokių kaip mes atvykėlių kuriasi pietinėje zonoje, o ji yra išskirtinai turistinė. Ar jums patiktų visą laiką gyventi Palangos Basanavičiaus gatvėje? Nuo nuolatinio turistų šurmulio greitai pavargsti.

Daug kas galvos: „Oi, kokia išpuikusi... Matai, Kanarai jai netiko!“ Tiko, bet pagyvenusi galiu drąsiai pasakyti, kad tai – gana sudėtinga sala, jei planuojate įsikurti joje nuolat. Nežinau nė vieno lietuvio, kuriam viskas ten staiga pavyko. Gal ir yra tokių, bet aš jų nepažįstu. Užtat pažįstu daug tų, kuriems labai sunkiai sekasi ir kuriems išvis nepasisekė – po kelerių gyvenimo Tenerifėje metų jie susidėjo daiktus ir išvažiavo. Turiu pažįstamų, kurie pirko apartamentus, sumokėjo depozitą, o pardavėjai dingo, įmonė bankrutavo... Sunki sala – taip ją apibūdinčiau. Man ji sunki dvigubai, nes susijusi ne tik su sunkumais versle, bet ir su sugriuvusia santuoka.

O atrodė, kad jums ten visai neblogai sekasi: juk jau buvote su vyru pradėję kurti šou programą naktiniame klube... Gal tiesiog reikėjo išlaukti, kad viskas įsivažiuotų?

Su Mantu turėjome keletą projektų: vieni buvo sėkmingesni, kiti – visai nepavykę. Bet buvo dar ir visokiausių nemalonumų: pavogė mums ir kompiuterį, ir pasus pavogė, ir mašinos langą išdaužė. Tarsi būtų variusi mus lauk ta sala...

Prieš kraustydamiesi ten gyventi buvote gerai apgalvoję savo sprendimą?

Kaip dauguma turistų kartą nuvažiavome atostogų į Tenerifę. Labai patiko, prabuvome ten mėnesį ir nusprendėme: „Pabandykime saloje žiemoti.“ Mūsų pirmagimei Amelijai tada buvo aštuoni mėnesiai – labiausiai dėl jos norėjosi keltis į šiltus kraštus. Planavome pabūti gal pusmetį, bet likome metams. O paskui aš pastojau, Tenerifėje pagimdžiau antrą dukrą. Taip išėjo, kad neišvykdama saloje prabuvau dvejus metus.

Bet nuo pat pradžių man nepatiko vietinis gyvenimo būdas ir įpročiai, su kuriais ten susiduri kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, internetą tau gali vesti mėnesį; bankas užsidaro antrą valandą dienos ir daugiau tądien nebeatsidaro, „manjana“, „siesta“, nuolatinis tingėjimas... Dar viena priežastis – ten tu visada būsi užsienietis, iš kurio vietiniai bandys pasidaryti naudos. Tarkime, norėdamas atidaryti įmonę Lietuvoje užtruksi dieną ar kelias, o ten tau pusę metų brangiai mokami tarpininkai atidarinės kompaniją ir iki galo vis tiek nežinosi, ar ji teisingai atidaryta. Dar žiūrėk, kad po metų kitų netikėtai nesužinotum, jog tavo kompanija taip ir nefunkcionuoja iki galo tvarkingai.

Natūralu, kad atvažiavęs į naują šalį pirmus kelis mėnesius adaptuojiesi ir nieko blogo nematai. Bet kai pradedi galvoti apie kokį verslą, reikalai ima strigti: idėjų lyg ir turi, daug darai, o niekaip neina... Esu girdėjusi, kad net energetiškai Tenerifė yra veikiama labai karingos planetos – Marso. Tikrai žinau, kad ne vieną ta sala yra išmaudžiusi neblogai... Tenerifėje gali nusipirkti viską – bet kurį restoraną, viešbutį, kavinę, nes ore tiesiog tvyro krizės kvapas.

Nepatikėsite, bet girdėjau, kad būtent ten daug porų išsiskiria. Mane spausti emociškai ir morališkai ta sala pradėjo po pusmečio. O kai ir santykiai su Mantu ėmė griūti, nebeliko jokios prasmės ten likti. Rojus man virto pragaru.

Lietuvoje jūsų su Egmontu santykiai buvo idealūs, o Tenerifėje staiga kažkas pasikeitė?

Mūsų santykiai buvo idealūs, kol neturėjome vaikų. Turbūt jokios naujienos čia nepasakiau, nes tai – dažna šeimų problema. Vaikai yra didelis džiaugsmas, bet dar didesnis išbandymas porai. Ne paslaptis, kad Mantas yra menininkas, jis mėgsta plačiai išskleisti sparnus, o šeima yra suvaržymas. Kai gimsta vaikai, daug kas turėtų pasikeisti: dėl vaiko turi atsirasti režimas, keistis gyvenimo ritmas ir būdas. Jei kuris nors keistis nenori, natūralu, kad prasideda konfliktai, nesutarimai, juos dar aštrina nuovargis. Bet arba tu gyveni šeimoje ir supranti, kad tai – tavo vertybė, kurią turi saugoti. Arba paleidi viską.

Žinau, kad moterys linkusios susitaikyti, nusileisti dėl vaikų ar dėl to visuomenės požiūrio, bet aš vaidinti nemoku ir nenoriu. Manau, Mantas – lygiai taip pat. Kai mūsų santykiai buvo idealūs ir gražūs, apie tai žinojo visi – mes nieko neslėpėme, džiaugėmės savo meile drauge su visais. Dabar irgi nėra ko slėpti. Esu tikra, kad ir Mantas mane labai mylėjo, ir aš mylėjau jį. Bet taip jau nutinka... Ir ne mums vieniems – tūkstančiai porų išsiskiria.

Išsikraustymas į Tenerifę galėjo jus kaip tik sujungti, suvienyti – juk svetimoje vietoje šeimos nariai stengiasi laikytis vienas už kito...

Mes gal ir tikėjomės pabėgti nuo to lietuviško pramogų pasaulio šurmulio, nuo Manto žinomumo. Bet išėjo kiek kitaip... Iš pradžių lyg ir mėgavomės ramybe, bet paskui galbūt jam, kaip vyrui, pasidarė sudėtinga tuo pat metu būti ir sėkmingu verslininku, ir geru šeimos vyru bei tėvu. Užuot svetimoje šalyje laikęsi vienas už kito, mes kaip tik labai susvetimėjome, nutolome. Prasidėjus sunkumams, prasidėjo ir kaltinimai: tu tą, o tu aną... Aš, kaip moteris, turbūt norėjau daugiau dėmesio ir pagalbos su tada dar pirmagime Amelija. Jam irgi, matyt, kažko pradėjo trūkti... Vieno kalto skyrybų reikaluose nebūna.

O savo kokią kaltę matote?

Žinoma, kaip dauguma moterų pasinėriau į vaikų auginimo rūpesčius, o vyrai juk irgi yra vaikai – tik tie dideli vaikai ne visada supranta, kad atsirado mažiukai, kuriems dėmesio reikia daugiau. Yra moterų, kurios sugeba taip sudėlioti gyvenimą, kad gimę vaikai neišstumia vyro iš jo pirmos vietos. Nes kai vaikai tampa svarbesni už vyrą, šis pamažu traukiasi į šoną, galiausiai išvis išeina... Matyt, tai buvo mano klaida. Iki gimstant pirmai dukrai, mes visą laiką buvome kartu: gyvenome, dirbome, keliavome, kūrėme projektus, dirbome prie jų drauge... O kai atsirado Amelija, man teko daugiau laiko praleisti namuose su ja.

Mantas dabar gyvena Tenerifėje, kiek žinau, kažkoks projektas jam netgi labai pasisekė. Bet, kaip matote, darbai sekasi tada, kai esi laisvas ir gali visiškai atsiduoti tik jiems, kai gali išskristi ir grįžti kada nori, kai gali namo grįžti paryčiais... O kai turi šeimą, turi ir tam tikrų įsipareigojimų, atsakomybių, privalai laikytis tam tikrų taisyklių ir paisyti ne tik savo norų. Pabandyk būti ir geras karjeristas, ir puikus tėvas bei vyras – labai sunku! Turbūt tai irgi turėjo įtakos mūsų santykiams – nesugebėjome padalyti savęs po lygiai visiems ir visose srityse.

Bet kuriuo atveju šitoje situacijoje abu esame pralaimėję. Kai skiriasi šeima, nugalėtojų nebūna. Ir visai nesvarbu, kas teisus, kas ne, kas daugiau ar mažiau klaidų pridarė... Aš taip ir vertinu: mes abu pralošėme.

Nesigailite, kad apskritai kūrėte šeimą?

Tikrai ne! Aš turiu dvi nuostabias mergaites. Su jomis atradau gyvenimo prasmę! Mantui esu be galo dėkinga, kad jas turiu. Man jos yra visas pasaulis ir aš joms esu visas pasaulis. Tą amžiną ir visą apimančią meilę aš iš tiesų pajutau tik tapusi mama. Dukros – didžiausia likimo dovana. Galų gale, juk nieko nevyksta veltui. Kažkuri draugė stebėjosi: „Jėzau, nusitrenkti už penkių tūkstančių kilometrų tam, kad išsiskirtum!“ Vadinasi, mums taip buvo lemta. Aš irgi niekada nebūčiau pagalvojusi, kad antrosios mano dukters gimimo vieta bus Santa Krusas, Tenerifė! Galų gale, kuo čia dėta Tenerifė, jei Mantas daug metų dirbo su Azerbaidžanu, jei į Baku mes skraidėme kone kas mėnesį, turėjome ten puikių projektų?! O štai lemtinga mums tapo rojaus sala – Tenerifė.

Atleiskite, bet jei matėte, kad šeimos nebebus, kodėl gimdėte antrą vaiką?

Turbūt devyniasdešimt procentų vaikų į šį pasaulį ateina netyčiukai. Elvija irgi pasibeldė netikėtai. Bet ir aš, ir Mantas labai norėjome antro vaiko. Galbūt akimirką abiem vėl pasirodė, kad viskas pasikeis, pagerės, kad tai – ženklas, jog turime būti kartu... Bet dukrytei gimus mes kartu jau nebegyvenome. Tai buvo sunkiausias laikas mano gyvenime. Maža to, kad esi svetimoje šalyje, tai dar viena su dviem vaikais – nė trejų metukų neturinčia Amelija ir naujagime Elvija. Ir dar tos emocijos – kai nežinai, verkti dėl to, kad griūva šeima, ar džiaugtis ką tik gimusiu vaiku...

Nepaisant visko, aš labai džiaugiuosi, kad turiu du vaikus – dvi dukras. Man malonumas žiūrėti į jas žaidžiančias, girdėti kvatojančias ir dūkstančias, jausti, kaip kasryt jos atbėga pas mane į lovą ir prisiglaudžia... Gaila, kad Mantas to jausmo negali kada panorėjęs patirti, nes dabar daugiausia laiko leidžia Tenerifėje paskendęs savo projektuose ir versluose. Aš jam linkiu susidėlioti prioritetus, nes vaikams jis yra ne garsus kūrėjas ar žinomas prodiuseris, o tiesiog mylimas tėtis. Ypač Amelijai labai jo trūksta, ji dažnai klausinėja. Man belieka atsakyti, kad tėtis dirba, tėtis išvažiavęs.

Daug kam pateisinama skyrybų priežastis atrodytų neištikimybė, alkoholis, smurtas. O dėmesio trūkumas ar pasibaigusi meilė lyg ir neskamba rimtai...

Tokį sprendimą pateisinančių priežasčių buvo su kaupu. Su tokiu vyru kaip Mantas yra be galo įdomu, bet kartu ir sunku gyventi. Jis nuostabus žmogus, įdomi asmenybė, bet santykiuose moteris turi būti stipresnė, gebėti išsaugoti trauką, neatsipalaiduoti, net jeigu jau yra žmona. Juk kitoms moterims Mantas irgi patinka... Buvau pasiryžusi ir daug atleisti, ir saugoti, juk suprantu, kad vaikams reikia ir mamos, ir tėčio. Buvo ir tų pokalbių, kad nebegalime gyventi taip pat, kaip seniau, nebegalime grįžti paryčiais, nebegalime egoistiškai galvoti tik apie save. Siūliau: sustojam, rišam, klijuojam. Bet ką tu ten klijuosi, kai nueita jau toli toli... Kai tėtė ir mama sėdėdami ant vienos sofos yra jau svetimi vienas kitam, žiūri į skirtingas puses ir net kalbėtis nebeturi apie ką. Tada supranti, jog reikia priimti sprendimus, kad tik dar blogiau netaptų. Abu matėme, kad mūsų santykiai sugriuvo. Bet gal Mantas nesitikėjo, kad aš pirma pasiryšiu žengti šį žingsnį. O aš mačiau, kad kito kelio nėra. Kad nesugebu ir nenoriu būti moterimi, kuri tik kantriai augina vaikus ir žiūrėdama į vandenyną laukia iš kažkur sugrįžtančio savo vyro. Esu pakankamai išsilavinusi ir save gerbianti moteris. Visada buvau stipri ir tokia privalau likti. Bet, žinoma, ir pati labai išgyvenau, kad iširo mano šeima. Tikrai nerasite nė vienos moters, kuri gimdytų vaikus ir džiaugtųsi juos augindama viena.

Jums tai buvo antra santuoka. Išgyvenusi vienas skyrybas, turbūt turėjote padaryti viską, kad antrosios neįvyktų. Ko nepadarėte?

Aš irgi kaip visos galvojau, kad teku paskutinį kartą. Tekėjau iš meilės, vaikus gimdžiau iš meilės ir planavau savo šeimą puoselėti visą likusį gyvenimą. Bet niekada nežinai, kas tavęs laukia... Yra tokio tipo moterų, kurios viską iškęs, kad tik neprarastų statuso „ištekėjusi“. „Tu tai jau dukart išsiskyrusi, o aš sugebėjau išsaugoti vyrą...“ – ir man bandė įkąsti kelios pažįstamos. Bet vaidinti šeimos, kurios nebėra, nenorėjau. Man reikia meilės, normalių santykių, pasitikėjimo – man reikia jausmų. Meilė buvo ir bus mano varomoji jėga. Gal ir gali meluoti kitiems, bet nieko nėra baisiau, nei meluoti sau.

Nusprendėte grįžti gyventi į Lietuvą. Kaip buvote sutikta čia? Giminės, draugai nepuolė atkalbinėti ir mokyti, kaip turėtumėte gyventi?

„Ką tu čia toj Lietuvoj darysi? Viena su dviem vaikais! Viską gi turėjai, šiltai gyvenai...“ – ko tik neprisiklausiau. Bet kai aš jau nusprendžiu, nebesiblaškau ir kelių atgal neieškau. Santuoka sugriuvo, du maži vaikai ant rankų ir dar supranti, kad tavęs nelabai kas ir laukia Lietuvoje... Dėl to buvo liūdna dar labiau. Skaudu, kad kai kurie draugai tuo sunkiausiu metu palaikė ne mane. Bet taip jau yra, kad kažkas yra reikalingesnis, kažkieno pavardė skambesnė... O kas aš? Moteris su dviem vaikais, buvusi žmona... Bet vis tiek galiu pasakyti, kad skyrybos ne tik atima ir sugriauna, bet ir nemažai duoda, pamoko, atskleidžia tikruosius dalykus.

Grįžus į Lietuvą man viskas tik gerėja, šviesėja, mano žaizdos nebekraujuoja, jos po truputėlį gyja. Aš vis dažniau prisimenu, kad esu ne tik mama, bet ir moteris. Jaučiu, kaip pečiai mano tiesiasi. Juodžiausi debesys pamažu traukiasi. Netgi išmokau džiaugtis mažais dalykais: kad dukros sveikos, kad saugo, myli, globoja viena kitą. Aš jas aprengiu vienodomis suknytėmis ir mes einame pasivaikščioti – laikau tas mažas gležnas rankutes savo delnuose ir tai yra mano laimė, mano gyvenimo prasmė. Apskritai galvoju, kad būdama mama aš dirbu patį svarbiausią darbą gyvenime ir einu pačias svarbiausias ir atsakingiausias pareigas. Nes visose kitose pareigose ir postuose tave gali pakeisti bet kuriuo geresniu darbuotoju, o mano mergaitėms manęs niekas nepakeis. Todėl ir jaučiuosi tokia stipri.