Kartais nutinka ir taip: kai neturi vaidmens, savo teatrą reikia susigalvoti. Galima sakyti, kad būtent taip ir padarė aktorė Redita Dominaitytė (38), gegužės pradžioje buvusiame vienuolyne pristačiusi pirmąjį Knygos teatro spektaklį.
Nejau taip lengva – imi ir atidarai savo teatrą?
Savo teatrą, ak, per garsiai pasakyta! Tiesiog atlikau misiją – žodį paverčiau kūnu. Nuo to laiko, kai po ilgos pertraukos mane vėl vaidinti pakvietė „Idioteatras“, iš naujo susirgau teatru. O vaidmenų daugiau nebuvo...
Ir tu nusprendei: jei nėra pasiūlymų, kursiu savo teatrą, kuriame galėsiu vaidinti kada panorėjusi?
Kartais taip būna: pasigamini tai, ko tau negali duoti kiti (juokiasi).
Kalbi, tarsi būtum ne menininkė. Juk menininkai retai imasi organizavimo. Dažniau jie linkę palaukti, kol kas kitas padarys. Na, menininkai tiesiog neįpratę veikti!
Tikrai! Neįpratę veikti! Šis apibūdinimas tinka ir mano komandai. Taip jau atsitiko, kad variklis esu aš. Buvo idėja, atsirado kūrinys, scenarijus, trupė. Dabar – tai didžiausias gėris! Ir kad supranti, jog per visą laiką užgyvenai daugybę puikių žmonių. Reikia garso? Taigi tarp tavo draugų – puikiausias garsistas. Lyg iš naujo atrandi žmogų – geras draugas, bet ir – savo srities profesionalas.
Ir nuo ko gi reikia pradėti kurti teatrą?
Nuo idėjos ir tikėjimo ja. Visiems sakydavau: „Turiu idėją, bet neturiu pinigų. Nori kartu? Darom?“
Kokia tavoji idėja?
Gera literatūra. Lietuvoje krepšinis ir teatras turi aukštas pozicijas. Visi žiūri, visi vertina, teatrų turime daug. Ir aktorių turime tiek, kad visi neturi kur dėtis. Su savo idėja privalai būti išskirtinis, atitikti laikotarpio ritmą, patraukti žiūrovą. Deklaratyviame, pompastiškame, visokiausių fokusų užkimštame teatre pasigedome nuoširdaus žodžio ir geros literatūros. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ tikriausiai perskaitė visi lietuviai, o teatre šis kūrinys mažai eksploatuotas. Ir tokia medžiaga, tokia literatūra, tokia meilės istorija!
Kartais manau, kad mūsų teatras bus labai moteriškas. Mes daugiau galvojame apie detales, smulkmenas, apie žiūrovą, o ne apie sienas. Erdvę kiekvienam spektakliui rinksimės skirtingą, tinkančią tik tam kūriniui.
Vadinasi, Knygos teatras namų neturės?
Visi sakys – varguoliai. Tačiau teatras gali vykti visur – geležinkelio stotyje, knygyne, vienuolyne, netgi kavos skrudinimo ceche. Nevaržysime savęs sienomis, stengsimės parodyti, kas viduje. Nebūtinai scenografija sukuria atmosferą, mūsų teatre kiekvienas spektaklis, kiekvienas personažas turės savo kvapą. Man reikia, kad detalės suskambėtų, kad atrastume jų prasmę. Kartais atrodo, kad teatras neišnaudoja visų savo galimybių.
Nebijai, kad kolegos pasmerks: teatre taip niekas nevyksta!
Tokios kritikos nebijau, mane jaudina tik profesinės pastabos. Knygos teatro simbolis – parašas. Ramia širdimi kol kas pasirašau šalia kiekvieno dalyko, kurį nusprendėme daryti, nes tikiu savo teatru ir savo komanda. Jei kas sakytų, jog išsigalvoju, tai atrėžčiau: „O kas nusprendė, kad teatras būtinai turi būti toks?!“ Ir namuose teatrą galime turėti – kas nustatys taisykles, kurių privalau laikytis? Tai – mano idėja. Ji gimė tuomet, kai dirbau vienoje radijo stotyje, kuriai taip pat priklausė ir knygynų tinklas. Pristatydavome knygas, repetuodavome ištraukas ir štai išsirutuliojo idėja. Nusprendėme, kad mums svarbiausia – literatūra. Taip gimė Knygos teatro pavadinimas.
Nebijai, kad pamažu pasiduosite komercijai, jei savo teatro spektaklius statysite knygyne arba, pavyzdžiui, pupelių skrudinimo ceche. Užsakymą pateiks arbatos namai – kursite ten?
Komercija yra mano šeimos verslas. Jau seniai sau esu atsakiusi į šitą klausimą. Tavo produktas blogas, taigi jo niekas nepirks. Arba reikės milžiniškų investicijų, kad jį parduotum. Mes jau dabar turime užsakymą statyti antrą spektaklį. Žmonės greitai pagauna naują, šviežią idėją. Ir jų geranoriškumas stebina. Spektaklio biudžetas – juokingas. Normalūs teatrai nė nepradėtų kurti. Tačiau mes savo teatrą kuriame iš tikėjimo ir geranoriškumo. Visi, kurie pas mus ateina, žino, jog tai – ne vieta užsidirbti. Tai meilės savo profesijai išraiška.
Kaip tavo gyvenimo draugas Deivis reagavo į tokį sumanymą?
Na, Deiviui dabar sudėtinga, tenka vaikus prižiūrėti. Be abejo, mano idėją jis palaiko, žada surengti spektaklio fotosesiją, dar kažkokių kūrybinių planų turi. Tačiau jaučiu, kad į tai, ką darau, žiūri lyg į mano moterišką užgaidą, didelę meilę. Jis supranta, kai tai nebėra hobis. Arba kad tas hobis tapo pernelyg brangus. Kartais atsiteisiame tuo, kad jis išvažiuoja žvejoti, bet iš tiesų Deivis dabar laiko šeimai skiria gerokai daugiau nei aš. Dieną vaikai mokykloje, žinoma, tačiau juos reikia paimti, pagaminti pietus. Neprisimenu, kada tai dariau pastarosiomis savaitėmis.