Reginai Varnaitei – 95-eri: apie žiūrovų meilę, 30 metų trukusią santuoką ir paskutinį kartą scenoje
Aktorė Regina Varnaitė gegužės 19 dieną mini ypatingą jubiliejų. Scenos legendai suėjo 95-eri. „Mano metuose jau nėra „rutinos“... Kiekviena diena – Dievo dovana, o kasdienybė – kaip šventė!“ – sako aktorė, kuria ypač mėgo žiūrovai.
Prisimindama daugiau nei pusę amžiaus trukusią karjerą, Regina Varnaitė šypsosi: žiūrovai ją taip mėgę, kad prašę jei ne vaidinti, tai nors scenoje pabūti, kad galėtų į mėgstamą aktorę bent pasižiūrėti.
Daugumai, ypač jaunesnei kartai, Regina Varnaitė įstrigo kaip Uršulė iš režisieriaus Arūno Žebriūno 1973-iųjų muzikinio filmo „Velnio nuotaka“, kuris ir dabar kartais vis parodomas per televiziją. Žavėjosi ja ir Sauliaus Vosyliaus režisuoto serialo „Giminės“ bei jo tęsinių, kur aktorė sukūrė Paulės Šakalytės personažą, žiūrovai.
Ištikimi gerbėjai dar prisimena jos išraiškingus vaidmenis Nacionaliniame Kauno dramos teatre – Vini absurdo pjesėje „Laimingos dienos“ (Samuelis Beckettas, rež. Birutė Marcinkevičiūtė), Juokdarį spektaklyje „Dvyliktoji naktis“ (Williamas Shakespeare'as, rež. Karen Johnson) ar Bekampienę spektaklyje „Amerika pirtyje“ (Antanas Keturakis, rež. Valdas Lencevičius)... Iš viso minėtame teatre aktorė iki 2010 metų sukūrė 90 įvairių komiškų, tragiškų, dramatinių vaidmenų.
Legendinės R.Varnaitės darbai taip pat įamžinti įrašuose, kuriuos retkarčiais vis pasižiūri ir pati aktorė, šiandien besimėgaujanti ramiu gyvenimu Kaune su dukra Aušra Eidukaityte.
Su Regina 15min kalbėjosi apie žiūrovų meilę, stiprų ryšį su šeima, daugiau nei 30 metų trukusią santuoką, kurią nutraukė tik vyro mirtis, ir dabartį. „Kažkada sukūriau personažą, o tas personažas dabar parodo man mane“, – apie vieną pranašišką vaidmenį 15min sako ji.
Gerbiama Regina, daug laiko leidžiate su dukromis. Ar jūsų ryšys su šeima visada buvo toks stiprus?
Aš niekada negyvenau pati sau viena. Kai ištekėjau už aktoriaus Vytauto Eidukaičio, gimė mūsų dukros, grįžo Vytauto tėveliai iš tremties, žinoma, praradę savo namus ir turtą, neturėjo kur prisiglausti, todėl gyvenome kartu, taip pat ir mano mama. Tuomet buvo daug buitinių rūpesčių, nepritekliaus, įvairiausių sunkumų, bet išgyvenome.
Kai mirė tėveliai, o vėliau ir Vytautas, likau su dukromis ir anūkais. Smagu buvo, kai visi anūkai – Andrius, Vytautas ir Jorūnė – studijavo Kaune: pilni namai linksmų, jaunų žmonių. Anūkai vedė, sulaukiau proanūkių, dabar jie turi savo namus, bet kai gali, atvažiuoja manęs aplankyti. Taip pat ir dukra Vyta, kuri gyvena Kretingoje, atvažiuoja aplankyti, arba aš nuvažiuoju pas ją į svečius.
O dukra Aušra visuomet buvo šalia, esame kartu, ji mane globoja, kartu nusprendžiame, ką veikti.
Prieš porą metų duodama interviu sakėte, kad su dukra retkarčiais apsilankote ir dabartiniuose spektakliuose. Nors pastaruoju metu jų dėl pandemijos nebuvo daug, galbūt teko kurį nors išvysti?
Ne, teatre pandemijos metu nebuvau. Dukra neleido – sakė, kad man nesaugu, ji nenorėjo rizikuoti mano sveikata.
Ar jus pačią dažnai aplanko scenos ilgesys? Gal jį bent kiek numalšina bendravimas su žmonėmis iš teatro pasaulio?
Jei paskambina kas nors iš kolegų, pasikalbame telefonu.
Nežinau, manau, kad nereikia ilgėtis to, ko nebus. Dukra stengiasi man priminti, rodo spektaklių įrašus, nuotraukas. Džiaugiuosi, kad šį tą nuveikiau, kad buvo ir gerų spektaklių, sėkmingų vaidmenų, prasmingų susitikimų su žiūrovais.
Dabar, žvelgdama atgal į savo sceninę patirtį, kokius momentus įvardytumėte kaip labiausiai paveikusius, kertinius, kurie jus pavertė tuo, kas esate dabar?
Visada jaučiau žiūrovų palankumą, dėmesį, buvo daug gerų atsiliepimų apie mano sukurtus vaidmenis. Nepaisant sunkumų, tai leido nenusiminti, padėjo išlikti savimi.
Kartą išeinant iš teatro, žiūrovas sustabdė mane ir pasakė: „Galite nieko nekalbėti, nevaidinti, tik pabūkit scenoje, pasėdėkit, ir mes į jus žiūrėsim, mums ir to užteks, vis tiek mums patinkat.“
Studijų metais pamilau žmogų ir ištekėjau. Ir tai tikriausiai vienintelis dalykas, kuris turi prasmę man dabar, nes turiu šeimą.
Viena kolegė, statydama spektaklį, paprašė, kad leisčiau įrašyti savo pavardę į programėlę. Sakė: „Regina, tau nieko vaidinti nereikės, mes tik norime, kad daugiau žiūrovų ateitų į mūsų spektaklį.“
Taip, buvo įvairių vaidmenų – epizodinių ir pagrindinių, juos stengiausi atlikti atsakingai ir kūrybingai. Bet vis dėlto, manau, kad be žiūrovų meilės nebūčiau tuo, kuo esu dabar.
Kaip šiandien prisimenate savo paskutinį kartą scenoje?
Aktorės gyvenime paskutinių kartų scenoje yra daug, nes kiekvienas spektaklis atėjus laikui vaidinamas paskutinį kartą, o su juo baigiasi ir tavo sukurto personažo gyvenimas. Spektaklio metu apie tai gal ir negalvoji, bet grimo kambary, kai paskutinį kartą nusirengi personažo kostiumą, visuomet liūdna – tarsi išeina kažkas visiems laikams ir niekada daugiau nepasikartos.
Pabrėžėte, kad žiūrovų meilė lėmė didelę dalį jūsų karjeros. O gal galėtumėte išskirti konkrečius žmones, kurie padarė jums didžiausią įtaką gyvenime?
Vaikystėje didžiausią įtaką tikriausiai padarė tėvai, o dabar jau turbūt vaikai, ar, reikėtų sakyti, anūkai (juokiasi). Įtaką daro tie žmonės, kurie geriausiai mane pažįsta, kurie yra šalia manęs.
Ar mėgstate prisiminimais nusikelti į jaunystę? Kokį patarimą sau duotumėte, jei galėtumėte grįžti atgal į tuos metus?
Sunku dabar ką nors pasakyti apie mano jaunystę. Jaunas žmogus turi mokytis, keliauti, pažinti pasaulį, bet kai buvau jauna, tai buvo neįmanoma, nes buvo pokario ir okupacijos metai. Studijų metais pamilau žmogų ir už jo ištekėjau. Ir tai tikriausiai vienintelis dalykas, kuris turi prasmę man dabar, nes turiu šeimą.
Kalbant apie šeimą, su savo šviesaus atminimo vyru, aktoriumi Vytautu Eidukaičiu buvote laikomi idealia pora. Sakykite, koks tokių sėkmingų santykių receptas? Šiais laikais vis daugiau porų neišlaiko išbandymų, pasuka skirtingais keliais.
Ištikimybė svarbu – reikia, kad galėtum žmogumi pasitikėti. Reikia branginti savo artimuosius. Pasitaikydavo, kad pasiginčydavom dėl kokių buitinių smulkmenų, bet mes sutardavome dėl esminių dalykų, mūsų požiūriai sutapo apie tai, kas vyko teatre, kokie spektakliai buvo sėkmingi, apie tai, kas nepasisekdavo. Mes palaikėme vienas kitą, buvome kartu, kaip sakoma – ir varge, ir džiaugsme.
Turite sukaupusi didelę gyvenimo patirtį. Ar esate linkusi dalyti patarimus kitiems?
Aš jau nebepatarinėju (juokiasi). Veikiau klausausi patarimų, žinoma, kai pataria mylintis žmogus.
Atėjus metui, kai nebegalėjome išeiti iš namų, prisiminiau 1993-ųjų Birutės Marcinkevičiūtės režisuotą Samuelio Becketto absurdo pjesę „Laimingos dienos“, kuriame vaidinau Vini (spektaklio įrašą galima rasti internete – aut. past.).
Spektaklio dekoracijose moteris Vini pirmame veiksme į kauburį susmegusi iki juosmens, antrame veiksme – iki kaklo. Visą spektaklį personažas nejuda, vaidina tik veidas, akys, garsai... Kurdama vaidmenį apmąsčiau kiekvieną žodį, potekstes, pauzes, žinojau mintį ir ką noriu pasakyti, nors realios tokios patirties neturėjau, pasiklioviau savo intuicija, nuojauta.
Per pandemiją žiūrėdama šio spektaklio televizijos įrašą, mačiau, kad esu kaip Vini – visi tie žodžiai, jausmai, būsenos tiksliai atspindėjo mano gyvenimą. Kažkada sukūriau personažą, o personažas dabar parodo man mane...
Ar šiandien dar likę neišsipildžiusių troškimų?
Man viskas gerai. Esu dėkinga už man skirtą gyvenimą, patirtį, pripažinimą ir meilę, ir linkiu jums visiems geros draugijos, laimės, kūrybos džiaugsmo ir sėkmingo gyvenimo!
Forogalerija:
+42