Į piceriją, kur susitarėme susitikti, Aistė prasibrovė pro būrelį žmonių tempdama lagaminą. Likusį bagažą atvilko ispanų režisierius Germánas De La Fuente, mylimąją lydintis bene visose kelionėse. Jau po poros valandų jie sėdėjo oro uoste ir laukė lėktuvo į Berlyną, kur vyko vienas svarbiausių kino festivalių Europoje. Pastaruoju metu pora daugiausia laiko ir praleidžia oro uostuose, nes jos gyvenimas pasidalijo tarp Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Vokietijos.
Kiek Lietuvos likę tavo gyvenime?
Aš visa esu Lietuva. Man atrodo, tai svarbiausias dalykas, kurį reikia prisiminti. Galiu būti bet kokioje pasaulio šalyje, bet mano vardas ir pavardė, mano šaknys visada buvo ir bus lietuviškos. Labai gera pasiekti tą amžių, kai galiu jau didžiuodamasi sakyti, kad esu lietuvė.
Buvo laikas, kai dėl to buvo nejauku, gal net gėda?
Žinoma. Imi save nuvertinti, nes esi iš mažos šalies. O aš esu ne tik iš mažos šalies, bet ir iš mažo miestelio. Atvykusiai į Vilnių reikėjo sau pripažinti, išdrįsti kitiems pasakyti, kad esu iš provincijos. Iškeliavusiai į pasaulį reikėjo išmokti didžiuotis, kad esu iš Lietuvos. Vos apsigyvenusi Londone visomis jėgomis bandžiau ištrinti savo tapatybę, tapti tiesiog individu. Bet tada supratau, kad tampu niekuo, – Aistė be Lietuvos nėra Aistė.
Juk ir medis be šaknų – tik rąstas.
Būtent! Tai suvokti man padėjo draugystė su Germánu. Kaip jis šneka apie savo šalį – kiekvieną gali įkvėpti. O mes nesame linkę kalbėti, kaip mylime Lietuvą, – mums geriau paburnoti.
Kaip po vienu stogu sekasi sugyventi dviem menininkams?
Per tuos vienus metus buvo visko – abu esame labai emocionalūs. Santykiuose svarbu nepamiršti, kad viskas yra laikina. Kitas reikšmingas dalykas – suprasti, kad esame du individualūs žmonės poroje. Užtruko, kol tai suvokiau, nes tokia jau aš – užšoksiu skirdama visą dėmesį ir save pamesiu, o tada kankinsiuosi. Santykių pradžioje taip ir nutiko, todėl buvo daug liūdesio ir ašarų, o juk tas žmogus niekada neprašė savęs atsisakyti. Baisu net sakyti, bet pirmiausia turi galvoti apie save. Jeigu to nedarysi, niekas kitas apie tave negalvos.
Įsiminiau vieno senuko, sutikto filmavimo aikštelėje, išvardytas tris ilgos ir laimingos santuokos taisykles. Pirmiausia turi manyti, kad partneris yra protingesnis už tave, ir partneris turi galvoti lygiai tą patį. Ką tai duoda? Jūs kartu augate, mokotės vienas iš kito. Antras patarimas: nekonfliktuodami perstatykite baldus – išmokite rasti kompromisą. Trečias – išmok pamiršti. Jei laikysi pyktį, tas brudas kaupsis, kol galiausiai sprogs.