Šiuo metu ji turėtų dainuoti Mariją miuzikle „Mažvydas“. Arba Grafienę „Vienos kraujyje“, o gal – Elvirą „Don Žuane“: iki epidemijos operos solistei Dovilei KAZONAITEI (34) darbo tikrai nestigo. Tačiau dėl priverstinės pertraukos ji apmaudo nelieja. „Turbūt išsimeldžiau tą pauzę, – šypteli žavioji dainininkė. – Man jos labai reikėjo.“
„Muzikos pasaulyje išlieka stiprūs žmonės. Čia reikia ne tik gero balso, bet ir aštrių alkūnių, kad pakovotum už save, o prireikus išstumdytum aplinkinius. Aš turiu tik balsą“, – susimąsto Dovilė. Bandau įsiterpti, kad ji dar turi ir dailią išvaizdą, svarbią šiuolaikinei dainininkei. Ir – sceninę charizmą, be kurios tikriausiai nebūtų gavusi vaidmenų, o 2017-aisiais – nominuota Metų operos vilties apdovanojimui. Bet ji tik ramiai šypsosi: „Didžiausius titulus pelno tie, kurie per gyvenimą eina kaip tankai. Iš manęs nekokia kovotoja... Tačiau susitaikiau su tuo: esu švelnaus būdo, su niekuo muštis nenoriu. Nepriekaištauju sau už moterišką silpnumą: visokių žmonių reikia.“