Savanorystė vestuvių planuotojai Laurai VAGONEI (40) ir jos širdies draugui Eimantui PALUBINSKUI (30) – ne nauja patirtis, todėl išgirdę pagalbos prašymą iš šalies ligoninių nesudvejojo: „Jeigu galime, kodėl neturėtume padėti?“
Neatlygintina veikla porai gana įprasta: Laura dalyvavo Kuršių nerijoje Negyvosiose kopose vykusioje pušelių kirtimo akcijoje, o Eimantas ne kartą gelbėjo „Caritui“. Tuomet pagalvojo, kodėl medicinos įstaigų darbuotojai tokiu metu fronto linijoje turi stovėti vieni, ir dar gruodį užsiregistravo į savanorystės mokymus Raudonajame Kryžiuje. „Ligoninėse nėra kam atlikti elementariausių darbų – trūksta rankų net ten esančiose skalbyklose. Mums nebuvo svarbu, ką reikės daryti, o kai paskambino pasitikslinti, kada galime pradėti, paklausė, kas mus motyvuoja savanorystei. Prieš tai nė karto apie tai nesusimąstėme, tačiau dabartinėje situacijoje svarbiausia – susitelkimas. Ne baimė ar vienas kito kaltinimas, o blaivus protas ir pagalba tiems, kam jos iš tiesų reikia.“
Laura ir Eimantas tikina, kad įsilieti į medicinos įstaigos darbą – nelengva. Jauti nerimą, kad savo veiksmais nepadarytum žalos. „Eimantas į Santaros klinikas jau buvo iškviestas kelis sykius, o manęs budėjimas dar laukia. Išgirdusi jo pasakojimus supratau, kad psichologiškai turi būti labai gerai pasiruošęs. Veiklos buvo per akis – ypač intensyvi naktinė pamaina. Laukiau grįžtančio, nuolat teiravausi žinutėmis, kaip sekasi, bet atrašyti jam nebuvo kada, o grįžęs namo dar ilgai negalėjo užmigti. Integracija ligoninėse užtrunka ir tik turėdamas didesnę savanoriavimo patirtį supranti, ką naudingo ten gali nuveikti. Santaros klinikos yra didžiulės ir vien norint išsiaiškinti, kaip iš vieno skyriaus nueiti į kitą, yra ką veikti. O jeigu tuo metu lydi skausmo kamuojamą ligonį? Laiko ekskursijoms tokiais momentais nėra. Užtat streso – per akis.“⦿