Rekordininkės Ugnės Mažutytės karjera: nuo plaukimo treniruočių ant kilimo iki pripažinimo JAV
Plaukikei Ugnei Mažutaitytei šiuo metu priklauso šeši šalies rekordai. Neseniai Lietuvos čempionate puikiai pasirodžiusi 22-ejų metų sportininkė, įveikusi 100 metrų plaukimo nugara rungties finale distanciją, pasiekė naują šalies moterų rekordą. Ugnė atvira – džiaugtis pasirodymu nėra kada, nes jau laikas ruoštis Tokijo olimpinėms žaidynėms.
Užaugusi plaukikų šeimoje kaunietė Ugnė Mažutaitytė sako jau nuo gimimo žinojusi, kuria kryptimi gyvenime jai bus lemta eiti. Prieš penkerius metus perspektyvi sportininkė paliko gimtąjį miestą ir išvyko gyventi į JAV. „Fresno State“ universitete, Kalifornijoje, Ugnei teko patirti visko. Tačiau dabar ji šypsosi – suteikė palaikymą bei padėjo kolegos iš plaukimo komandos.
Ugne, neseniai labai gerai pasirodei Lietuvos plaukimo čempionate. Kas jo metu iš tavęs pareikalavo daugiausiai jėgų?
Stengiausi pagerinti kuo daugiau šalies rekordų, įdėjau nemažai pastangų. Toks buvo mano pagrindinis tikslas. Po varžybų aš jau kitą dieną pajaučiau palengvėjimą. Džiaugiuosi dar ir dėl to, kad už laimėtus pinigus galėsiu susimokėti buto nuomą.
Visi tikslai, kuriuos šio čempionato metu užsibrėžei, įgyvendinti?
Rezultatus vertinu labai gerai.
Po čempionato pasilikai Kaune, kaip gimtajame mieste leidi dienas?
Gyvenu man įprastu ritmu. Daug treniruojuosi, tačiau randu laiko ir į teatrą nueiti, su draugėmis pasimatyti. Noriu kuo daugiau laiko skirti ir savo šeimai.
Po tokio puikaus pasirodymo Lietuvos čempionate Naujųjų metų sutikimas turėjo būti ypatingas. Šventei su draugais?
Tikrai taip, Naujieji buvo puikūs. Keturis metus jų nešvenčiau, nes būdavau Amerikoje ir treniruodavausi. Šiais metais galėjau pabūti Lietuvoje ilgiau, tad naujus sutikau su sese ir mama.
Užaugai Kaune, tačiau dar labai jauna išvažiavai iš gimtinės, apsigyvenai svetimoje šalyje. Gal galėtum šiek papasakoti apie JAV ir ten patirtus iššūkius?
Jau penkerius metus mokausi ir treniruojuosi „Fresno State“ universitete, Kalifornijoje. Nemeluosiu, kad tų iššūkių nebuvo. Tikrai greitai teko adaptuotis, susirasti naujų draugų, išmokti derinti mokslus su milžinišku kiekiu treniruočių. Amerikoje aš privalėjau greitai tapti komandos nare, prisiderinti prie tam tikro ritmo. Tobulinau ne tik disciplinos, bet ir organizuotumo įgūdžius. JAV formavosi mano asmenybė, augau kaip žmogus.
Kas greičiausiai svetimoje šalyje tau padėjo pritapti?
Komanda. Aš manau, kad man pasisekė, nes vos atvykusi į universitetą buvau labai maloniai sutikta visos „Fresno State“ plaukimo komandos.
Kaip į atsidavimą sportui nuo mažens reagavo tavo šeima?
Šeima tikriausiai dar prieš man gimstant žinojo, jog būsiu plaukikė. Mano visa giminė tokia, beveik kas antras – plaukimo treneriai. Kai buvau mažytė, labai įkvėpė tėčio treniruoti olimpiniai plaukikai Saulius Binevičius ir Rolandas Gimbutis. Aš juos jau būdama trijų metų stebėjau per EuroSport kanalą ir bandžiau plaukti kartu. Tada plaukiau tiesiog ant kilimo.
Užsiimti šiuo sportu mane skatino ir močiutė Zita, jos seserys Dalytė ir Birutė. Būtent Birutė mane ir išmokė plaukti. Labai dėkinga jaučiuosi ir mamai, kuri – didžiausia mano sirgalė.
Kokia veikla dažniausiai užsiimi, kai nereikia kovoti dėl medalių?
Miegu arba žiūriu korėjietiškas dramas. Jeigu jaučiuosi nepavargusi ir įkvėpta, planuoju naujas keliones.
Ko labiausiai pasiilgsti Lietuvoje? Koks pirmas dalykas, kurį padarai čia sugrįžusi?
Labiausiai pasiilgstu močiutės bulvių košės. Tik atvykus, skambinu jai, kad pradėtų virti bulves.