Remigijus Šimašius diskutavo apie Vilniaus įvaizdį literatūroje: įdomiausia, ką dabar išgyvena vilniečiai

Kartu su diskusijos dalyviais: literatūros kritike Jūrate Čerškute, rašytoju, publicistu Justinu Žilinsku ir Vilniaus miesto tyrinėtoju Dariumi Pocevičiumi – miesto meras aptarė, kaip Vilnius iki šiol yra pristatytas skirtinguose literatūros kūriniuose, kokį įspūdį apie miestą tai kuria, ar formuojamas įvaizdis yra teisingas, priimtinas, pakankamai atskleistas.

Susirinkusieji diskusiją pradėjo nuo istorijos, buvo kalbama apie literatūros autorius, kurie pirmieji paminėjo miestą ir apie tai, kaip jie jį aprašė. Iš pradžių apie sostinę daugiausiai kalbėjo užsieniečiai, tačiau jie nebuvo tikrieji Vilniaus gyventojai, todėl šis miestas jų veikaluose neturėjo itin svarbios reikšmės. Vilnius buvo tarsi geografinė nuoroda, aprašoma per daug neatsižvelgiant į miesto subtilybes.

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius vėliau išskyrė du lietuvių autorių kūrinius apie sostinę. Tai – Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ir Jurgio Kunčino „Tūla“. 

Diskusijos metu visi svarstė, kodėl Ričardo Gavelio piešiamas Vilniaus portretas buvo toks niūrus. Buvo pastebėta, kad jos literatūra persmelkta neapykantos sovietų režimui. Diskusijos dalyviai sutiko, jog sovietinių laikų literatūroje randame kitokią perspektyvą, turinčią kitokio šarmo, o tarpukario literatūros centre – kaimietis mieste.

Be Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino netrukus buvo paminėta ir Kristina Sabaliauskaitė. Jos aprašomas Vilnius Dariui Pocevičiui pasirodė „sintetinis“, tačiau Jūratė Čerškutė iš karto paprieštaravo:

„Nesutinku su tuo, ką sako Darius. Iš tikrųjų, Kristina Sabaliauskaitė prikėlė istorinį romaną. Jis nebuvo miręs, tačiau tie autoriai, kurie kūrė panašiu stiliumi, buvo žinomi labai mažai auditorijai. Kristina Sabaliauskaitė grąžino skaitytoją į lietuvių literatūrą. Tuo metu visi vėl suprato – yra Vilnius. Pagausėjo istorinių leidinių apie Vilnių. Nesu istorikė ir negaliu kalbėti apie ten aprašytus istorinius faktus, tačiau išblizginto Vilniaus Kristinos Sabaliauskaitės kūriniuose aš asmeniškai nemačiau. Tai – grožinė literatūra.“

Remigijus Šimašius diskusijos metu pasidžiaugė, kad rašytoja iškėlė epochinę kultūrą. „Man atrodo, jog tie metai – Vilniaus klestėjimo. Tai vienas aspektas, už kurį jai esu dėkingas. Gavelis ir Sabaliauskaitė apie Vilnių rašo ne tik kaip apie miestą, abiem Vilnius – simbolis. Džiaugiuosi, jog yra literatūros, kuri Vilnių iškelia ir kaip sostinę, ir kaip miestą.“

„Miestas yra gyvas ne tik jo žmonių gyvenimais, bet ir pasakojimais. Ar yra dar tokių kampų, kuriais, būtų gerai, jei Vilnius dar būtų aprašytas, o gal tokių užkaborių, iki kurių savo kūriniuose nei vienas autorius neprisiartino?“ – klausė festivalio „Open Books“ kūrėjas, diskusijos moderatorius Aidas Puklevičius. 

Jūratė Čerškutė paragino jaunus kūrėjus aprašyti dabartinį Vilnių.

„Antanas Šileika parašė lietuvišką Džeimso Bondo versiją, kur veiksmas vyksta Kaune. Konkretaus kūrinio, kad veiksmas dabar vyktų Vilniuje, nėra. Būtų labai įdomu tokį paskaityti. Pati vieną vakarą vaikščiojau Vilniuje, pagalvojau, kaip būtų gerai, jei koks jaunas žmogus parašytų romaną. Ne kažką feisbuke ar savo instagramo story, bet gerą, nuoseklų tekstą.“

Remigiijus Šimašius sakė, kad jam būtų įdomu sužinoti, kokias dramas vilniečiai išgyvena, kai miestas keičiasi. Anot mero, apie aplinką parašyta daug, bet kad kas lįstų į žmogaus kaulų čiulpus, aiškintųsi jo pasirinkimus ir kaip kiekvienas jaučiasi, dar niekas nerašė.

Diskusija „Nuo Gedimino iki Silva Rerum: apie kokį Vilnių pasakojame pasauliui?“ buvo įžanginis renginys į jau rugsėjo 21 d. Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, pirmą kartą įvyksiantį literatūros festivalį „Open Books“ (liet. „Atviros knygos“).