Charizmatiškasis plastinės chirurgijos chirurgas Renaldas Vaičiūnas jau nemažai metų gražina moteris, padeda išspręsti netgi susipynusias jų fizines ir emocines problemas.
– Esate gerokai įžengęs į moterų teritoriją – turbūt apie jas žinote daug daugiau nei tada, kai buvote jaunas žalias gydytojas?
– Išmokau labai daug. Dirbdamas grožio medicinos srityje turi būti dar ir geras psichologas – tai ne mažiau svarbu nei kokybiškas techninis darbas. Mano veikloje būtina atsirinkti pacientus – jie (dažniausiai – jos) kartais kreipiasi ne todėl, kad iš tiesų turi fizinių trūkumų, kuriuos reikia pataisyti. Moteris sako: „Noriu būti gražesnė.“ Ir viskas! Nesunku studentą išmokyti gerai operuoti – daug sunkiau išmokyti jį atpažinti, prie kurio paciento galima liestis, o prie kurio dėl jo psichologinių problemų – ne. Nes yra žmonių, kuriems viskas visada blogai. Jie pasakys: „O man negražu.“ Todėl plastinės chirurgijos chirurgai privengia klientų, nežinančių, ko nori.
– Gal su kolegomis pasidalijate „juodaisiais sąrašais“? Juk kai vienas atkalba nuo operacijos, einama pas kitą.
Dažniausiai konfliktinių situacijų kyla ne dėl techninio broko – tai galima sutvarkyti, bet dėl to nelemto „gražu – negražu“.
– Būtent. Dažniausiai konfliktinių situacijų kyla ne dėl techninio broko – tai galima sutvarkyti, bet dėl to nelemto „gražu – negražu“. Ir jei koks nors chirurgas tikins, kad nėra turėjęs jokių konfliktinių situacijų su pacientais, ir garantuos jums viską, ko norėsite, bėkite nuo tokio. O dėl sąrašų... Mūsų nėra daug, gyvename gana draugiškai, tad informacija apie komplikuotas asmenybes pasidalijame. O toliau jau kiekvieno reikalas. Vienam tas abejones gali nusverti pinigai, kitam – noras įrodyti, kad prieš tai konsultavęs gydytojas galbūt buvo neteisus.
– Ko gero, dar reikia turėti ir menininko gyslelę, kad nepaverstum žmogaus karikatūra. Apie jus girdėjau kelias nuomones: esą, eičiau pas Vaičiūną, nes jis padaro taip, kad beveik nesimato. Na, nėra tos plastmasinės kaukės ir nustebusios veido išraiškos...
– Juokauju, kad neturiu banko paskolų, todėl man nereikia griebtis rizikingų operacijų ar operuoti bet ko. Aš neskatinu operuotis: jei problemą galima išspręsti neoperuojant, visada siūlau neskubėti. Taip, kiekvienas chirurgas turi savitą požiūrį į žmogaus problemą ir geriausius galimus chirurginius ar kitokius sprendimo būdus. Žmonės nevienodi. Vieni pageidauja, „kad matytųsi“, kiti – priešingai.
– Tikrai? Kad visi matytų, jog be operacijos neapsieita? Juk daugybė moterų sako, kad jų grožio priežastis – geri genai ir viena kita kaukė vonioje.
– Taip, sako: „Kam man tas veido patempimas, jei niekas nepastebės?“ Kai kalbuosi su paciente, tikinu ją, kad geriausią rezultatą pasieksime tada, jei, tarkime, ji, 40-metė, atrodo kaip 50-ies ar 60-ies, o po operacijos aš grąžinsiu ją į jos tikrąjį amžių. Tačiau jeigu užsimanys atrodyti kaip 20-metė, galiu tai padaryti, bet atrodys nenatūraliai. Ir netgi juokingai.
– Oi, apstu taip atrodančių užsienio garsenybių.
– Ir ne tik užsienio… Kaip banaliai beskambėtų, bet išvaizda turi turėti glaudų ryšį su vidiniu pasauliu – tokia harmonija man patinka.
– Man irgi patinka harmonija, bet, ko gero, grožio sritį galingai valdo mados: vis dar pilna jaunų merginų su „karpio lūpomis“ per pusę jų smulkaus veidelio...
– Kai kalbuosi su klientėmis, prašau, kad jos įvardytų savo problemą. Ir dažnai girdžiu: „Jūs – specialistas, jūs ir pasakykite, ką man daryti.“ Na, man gražu taip, o jums – kitaip. Jei dirbčiau tik dėl pinigų, galėčiau, aišku, papasakoti, ką jums reikėtų daryti: ir tą, ir aną, ir šitą. O kai padarysime tai, imsimės dar kitko ir atrodysite visai kitaip. Atėjo žmogus dėl vienos raukšlės, o išėjo su patemptu veidu ir išoperuota nosimi... Pasitaiko taip dirbančių kolegų. Specialistų požiūris irgi skiriasi. Vieni sako, kad pacientams reikia patarti, nes jie nežino, ko nori. Aš laikausi priešingos pozicijos. Pacientas, o ne aš turi įvardyti problemą – tada pasakysiu, kaip ją spręsti ir ko tikėtis. Nes jei pagražinsiu pagal savo skonį, jums nebūtinai patiks.
– Manau, moterys mėgina operacija pasigydyti kompleksus. Bet juk tai ne sprendimo būdas?
– Daugeliui galbūt išties padėtų psichologo konsultacija. Šiandien turėjau tris pacientes. Nė vienos neoperuosiu – visos, kai pasikalbėjome, išėjo laimingos. Viena jų buvo operuota tris kartus – vis tobulino nosį. Su ja kalbėjausi ilgiausiai ir mėginau įrodyti, kad jos problema – tikrai ne nosis.
– Įdomu, ko iš jūsų tikėjosi tėvai, duodami tokį įmantrų vardą? Turbūt mažų mažiausiai išvysti jį afišose. Ne Petras gi esate, ne Zigmas ir ne Aloyzas...
– Mane pavadino pagal tėtį. Pats stebiuosi ir net nežinau, ką galvojo mano seneliai, kai 1931 metais jį pavadino tokiu išskirtiniu vardu. Gal mano mama gydytoja ginekologė ko nors ir tikėjosi iš manęs, bet niekada garsiai neįvardijo, kad nori, jog būčiau gydytojas. Jei tėtis būdavo komandiruotėse, o mamą naktį iškviesdavo į ligoninę, ji mane veždavosi kartu. Kai baigiau medicinos mokslus ir pradėjau dirbti toje pačioje (dabar jau buvusioje) Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Vilniuje, buvo medikų, kurie mane dar Renalduku pavadindavo, nes jiems buvau kaip pulko sūnus. Buvo labai lengva, nes man ten nebuvo nauja darbo vieta – nuo vaikystės žinojau visus užkaborius, visus koridorius. Dirbti pilvo chirurgu atėjau kaip namo. Likimas davė dovaną – puikų mokytoją chirurgą Romaną Drąsutį: jis išmokė ne tik peilį laikyti, bet ir bendrauti su žmonėmis – pačių svarbiausių medikui dalykų, kurių tada niekas nemokė studentų.
Dar viena gyvenimo mokykla buvo sovietinė armija, kurioje dvejus metus dirbau karo gydytoju. Nemėgau net švarko vilktis, o kai iš normalaus gyvenimo pakliuvau į karinį, teko apsiprasti su uniforma. Skraidėme operuoti ir į Afganistaną. Kai grįžau, Lietuvoje pirmuosius žingsnius žengė mikrochirurgija – atėjau į profesoriaus Kęstučio Vitkaus komandą.
– Koks laikotarpis jums buvo sunkiausias?
– Puikiai jį prisimenu. Keleri metai po Nepriklausomybės. Sunkūs laikai. Daug gydytojų tada pakeitė specialybes, nuėjo į tas veiklas, kur daugiau mokėjo. Aš nenorėjau nieko keisti, nes man labai patiko darbas, tačiau... Pamenu, reikėjo pirkti kalėdines dovanas: paaiškėjo, kad neturiu pinigų jos nupirkti net dukrai, nors dirbu daug. Supratau, kad taip gyventi nebegaliu. Žengiau drąsų žingsnį – nusipirkau bilietą į Jungtinius Arabų Emyratus, pasiėmiau mėnesį nemokamų atostogų ir išskridau. Turėjau iš šou verslo pažįstamų, kurie ten darbavosi. Jie kartą pasakė, kad ten tikrai nepražūčiau. Tačiau skrisdamas neturėjau jokio supratimo, ką veiksiu. Nuvykau į viešbutį, hole pasiėmiau laikraščių, ėmiau žiūrinėti darbo pasiūlymus. Susiradau darbą per tris dienas: išsinuomojau automobilį, nuvažiavau pasikalbėti į kelias ligonines ir buvau priimtas į vieną. Niekas nežinojo, kas ta Lietuva, diplomas buvo sovietinis, bet jau buvau buvęs stažuotėse Belgijoje ir Prancūzijoje, gerai kalbėjau angliškai. Dirbau ten keletą mėnesių, mokėjo tais laikais neįsivaizduojamas sumas, o kai jau reikėjo laikyti egzaminą, kad gaučiau leidimą nuolat dirbti, susidūriau su jugoslavų mafija: buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad esu nepageidaujamas. Pasakiau apie tai ligoninės savininkui, o jis rytietiškai pasikrapštė barzdą ir atsakė, kad galėtų pasistengti, jog man leidimą dirbti tie patys žmonės atneštų ant lėkštutės, bet su jais pavojinga prasidėti. Viskas gali pasisukti taip, kad jie keršys ir įpins mane į kokią nors istoriją, – tada jau mane teis jų mula… Taigi, grįžau į Lietuvą ir dirbau toliau.
– Bet grįžote į tą pačią situaciją?
– Tada jau kūrėsi uabai – pirmieji privatūs gydytojų kabinetai, pirmosios klinikos. Šeštadieniais važinėjau operuoti į Kauną, budėdavau sekmadieniais – nuvažiuoti pailsėti prie ežero tekdavo labai retai. Bet man darbas patiko, todėl nelabai ir skundžiausi. Kai kolegos dejuodavo, kad blogai, siūlydavau jiems irgi padirbėti savaitgaliais, bet jie sakydavo, kad ne, nori pabūti su šeima, pagrybauti. Aš irgi norėjau pagrybauti, bet tada prioritetai buvo kitokie: žinojau, kad kuo daugiau įdėsi, tuo daugiau gausi, – elementaru.
Kai dirbau pilvo chirurgu, savaitėmis negrįždavau namo – patiko, kad leidžia man, jaunam, operuoti bent naktį. Norėjau kuo daugiau praktikos. Pavargdavau? Taip, pavargdavau, mažiau uliavodavau su kompanijomis, vėliau manęs net nebekviesdavo niekur, nes kiek gi galima? Kai pradėjo labiau sektis, užsidirbau daugiau pinigų, galėjau sau leisti kitokį gyvenimą. O tie, kas tuo metu linksmai gyveno, dar tebebudi naktimis ligoninėse…
– Už tokį darboholišką gyvenimą teko sumokėti: iširo dvi jūsų santuokos ir iš namų išėjote džentelmeniškai, viską palikdamas buvusioms žmonoms.
– Na… Nežinau. Gal tai turėjo įtakos, o gal ir ne.
– Jūsų dukra ne medikė?
– Ne, Marija teisininkė, dirba teisme. Nebuvau idealus tėtis per savo darbus, bet giliai širdyje esame labai artimi. Ir nebūtina labai dažnai susitikinėti, kartu pietauti sekmadieniais, kad tai jaustum. Pasižiūri savo vaikui į akis ir viskas aišku. Sėdėjom kartą, šnekėjom vakare po vyno taurę įsipylę. Pasakiau, kad jeigu kas nors ją nuskriaustų, tikrai to žmogaus nepasigailėčiau – geriau sėsčiau į kalėjimą. Atsakymas buvo labai lakoniškas. Ji pažiūrėjo į mane: „Žinau, tėti.“
– Sakėte, į linksmas kompanijas jūsų kadaise nebekviesdavo, nes nuolat dirbdavote. O dabar?
– O taip – dabar mane vėl kviečia ir dar nesu atsibodęs! Turiu gerų draugų, su kuriais man smagu, o geriausias draugas Dainius – dar ir verslo partneris. Vienas bičiulis gyvena vienkiemyje prie Dubingių, dažnai suvažiuojame pas jį. Ten labai gera vieta, nes dažnai nėra ryšio, galima pailsėti nuo telefonų. Toje vietoje jaučiuosi savimi, nes net jei esu blogos nuotaikos ir norisi patylėti, niekas nelenda į akis, galiu daryti, ką noriu. Be to, neapleidžiu seno savo hobio – nardau, turiu gerą nardytojų kompaniją, su ja pakeliaujame po pasaulį. Kai dar mokiausi mokykloje, buvau susižavėjęs alpinizmu, tapau Lietuvos jaunių čempionu, studijuodamas lankiau Rytų kovos menų treniruotes – turbūt gyvenime visada trūko tam tikrų prieskonių. Pamenu, seniai seniai, žiūrėdamas per televiziją J. Y. Cousteau filmus apie povandeninį pasaulį, galvojau: „Štai žmogus mato tą grožį, o aš jo niekada nepamatysiu.“ – juk buvo gūdus sovietmetis. Bet kai tik atsirado galimybių, aplankiau kai kurias vietas, kuriose jis filmavo.
Maniau, kad tikrai neįmanoma nardyti su krokodilu, bet pernai pasiryžau tokiai avantiūrai Kuboje.
Po vandeniu apima tikras laisvės jausmas. Štai pastarojoje kelionėje nardėme didelėje srovėje, prisikabinę virve: tada jautiesi kaip aitvaras – tave neša. Galvoje skambėjo dainos žodžiai: „I believe I can fly...“ Laisvės pojūtis nenusakomas! Maniau, kad tikrai neįmanoma nardyti su krokodilu, bet pernai pasiryžau tokiai avantiūrai Kuboje. Jei laikaisi taisyklių, jį stebi, žinai, kad iš priekio krokodilas tavęs nepuls, jeigu vanduo skaidrus, teoriškai nieko nutikti negali, bet, aišku, adrenalino buvo daug... Ir kai pamatėme antrą mūsų link plaukiantį krokodilą, jau skubiai nešėme muilą. Tokie įspūdžiai gerai perkrauna galvos kompiuterį – apie darbą tikrai nebegalvoji.
– Bet kartais jis išsekina?
– Ne, pats darbas – niekada, nors būna, kad reikia ilgai ruoštis trumpai operacijai. Kartais jaučiuosi išsekęs po kokio nors dvi valandas trukusio pokalbio su paciente, kuri manęs taip ir neišgirdo, nepaklausė mano nuomonės, kad operuotis jai tikrai neverta, kad negaliu jai padėti, kad nesu Dievas. Daug dažniau suvaldau situaciją: atėjęs žmogus ir paverkia, ir pasijuokia, o paskui išeina laimingas. Be operacijos arba po operacijos.
– Tikiuosi, į moteris nežvelgiate profesionalo žvilgsniu: šita turbūt rūko, šita veidą pasitempusi, tai nepakenktų nosį pasitobulinti...
– Oi, ne, tikrai nežiūriu į moteris kaip į pacientes! Ir jei operacija padaryta gerai, nelabai ką pamatysi... Kai moteris kartais klausia: „Na, pasakykite, kiek man metų?“, aš nežinau! Nes dirbu tokioje srityje, kur mums įsikišus tą amžių tikrai sunku nustatyti. Kita vertus, iš vidaus švytinti moteris graži nepriklausomai nuo savo metų, o tai ir yra svarbiausia.