Renata Klimaitytė ir jos sužadėtinis ilsėjosi Rode: sala graži, bet aptarnavimas graikiškai nevykęs

It bitutė nuolat zujanti R.Klimaitytė ir jos mylimasis jau kurį laiką galvojo apie poilsį svetur, taigi per atostogas planavo išvykti. Visgi ir patys nesitikėjo, kad iškeliaus į krizės krečiamą Graikiją. 

„Nei pačioje Graikijoje, jei jos salose man anksčiau būti neteko. O ir nebūčiau pagalvojusi, kad teks. Dairėmės paskutinės minutės kelionės į Siciliją, deja, taip greitai niekas nieko negalėjo pasiūlyti. Paskui rinkomės Tunisą, jau beveik turėjome rankose bilietus, bet persigalvojau paskutinę minutę ir taip atsidūrėme Rode“, – Žmonės.lt pasakojo R.Klimaitytė.

Nors Rodo sala palyginus maža, o poilsis čia dažniausiai ramus, R.Klimaitytė su mylimuoju nenuobodžiavo. 

„Išsinuomavome automobilį,  apvažiavome visą salą, rekomenduotinas vietas, paplūdimius, pabendravome su vietiniais graikais ūkininkais, pora vakarų traukėme į Rodo centriuką, kartą pataikėme „ant šventės“, buvome gyvos grupės koncerte, vėliau laukė lauktuvių paieška, pasimėgavome jūros pramogomis.  Viskas buvo labai saikinga – nei per daug, nei permažai, laiko užteko viskam“, – pasakojo atlikėja. 

Be abejo, pora stengėsi susipažinti ir su graikiškomis tradicijomis. Pavyzdžiui, vietos patiekalais. „Man nepatiko maistas, galima sakyti, valgiau tik žalumynus, sūrį ir arbūzą – grįžau kaip po geros dietos. Labai skanūs saldumynai, bet kąsnelis vienas ir jau atrodo labai saldu. Tuo tarpu draugas kirto kaip tikras lietuvis -išragavo turbūt visą virtuvę“, – šypsosi R.Klimaitytė. 

Rodo sala jai paliko gerą įspūdį. „Antikos dievų sala, kur visada šviečia saulė ir bučiuojasi jūros, – šypsosi. – Ypač rekomenduoju vandens sporto megėjams – burlentininkams, banglentininkams, kaituotojams. Primena pasaką, kur susiliejančias dvi jūras atskirsit iš skirtingos vandens spalvos ir charakterio. Nuostabus jausmas būti mažoje seklumoje tarp dviejų jūrų. Rodo senamiestis – gigantiška saulės dievo Helijo statula, tavernos, turgeliai, jūros vartai, prabangios jachtos. Ir, žinoma, baltasis miestelis Lindos, kurį čia vietiniai lygina su Santoriniu. Keliai primena atrakcionus – saugumo laikytis būtina, o ypač perėjose. Niekas ten nieko nepraleidžia... Alyvogės, aliejai, riešutai, medus, žuvytė ir labai vertinamas kosmetinis alijošius – salos aksesuarai. 

Visgi kelionė turėjo ir trūkumų: „Na, servisui ten iki lietuviško labai toli, bet mes tam buvome pasiruošę. Žinojome, ko vykstame, ir tikslai buvo kitokie. Labiau trūko dėmesio iš gido, labai jau viskas sukomercinta pas mus. Maždaug, jeigu perki ekskursiją – papasakosiu, jeigu nuomoji automobilį, papasakosiu, o jeigu paklausi ir pats nori išsinuomot, tuomet kaip tas graikas – patingėsiu.“

Akis į akį su krize

Rodo saloje R.Klimaitytė atsidūrė kaip tik tada, kai šalyje prasidėjo didžioji finansų krizė. Savo akimis ji matė graikų reakciją ir jautė ore tvyrančią nuotaiką. 

„Visi kaip pamišę eilėmis rikiavosi prie bankomatų, garsiai šūkavo, tarpusavy diskutavo prie didesnių bankų Rodo centre. Nors Lietuvos žiniasklaida rašė, jog graikai gali išsiimti pinigų iš bankomatų, bent Rode jie neveikė dvi dienas. Vieną dieną negalėjome išsigryninti pinigų ir mes, tačiau nestresavome – galima buvo atsiskaitinėti kortele. O vietiniai verslininkai, parduodami paslaugą, atsiprašinėdavo, palinguodavo ir kaltindavo politiką... Kitomis dienomis iki pietų buvo galima išsigryninti iki 40-60 eurų“, – pasakoja ji.

Vis dėlto perdėtos panikos R.Klimaitytė tikino nepajutusi: „Toks jausmas, kad jie kaip gyveno taip gyvena. Nepastebėjau streso – jie tokie atsipūtę. Tiesa, pastebėjau, kad labai mėgsta slėpti mokesčius. Vietiniai gyventojai šiek tiek tingūs. Net sakėme, būtų čia lietuvių ši sala, ji būtų bent jau švari. Švara Rodas nepasižymi. Vairuotojų kultūra – kaip Lietuvoje prieš 15 metų. Ar žalias ar raudonas šviesoforas, stovėk, nes gali ir nudaužti.“