Renata Mikailionytė: „Žaviuosi valingais žmonėmis – jie turi vidinę laisvę rinktis“

Pauliaus Gasiūno nuotr./ Renata Mikailionytė
Pauliaus Gasiūno nuotr./ Renata Mikailionytė
Šaltinis: Projekto partnerio remiamas turinys
A
A

Sakoma, kad ambicingos asmenybės žvelgia toli į priekį – planuoja laiką ne dienomis ar savaitėmis, o mėnesiais. Kokias Naujųjų metų rezoliucijas kelia veiklūs žmonės? Kaip jie dėliojasi prioritetus? Iš kur jie semiasi energijos? Apie gyvenimo tempą ir neišsenkantį įkvėpimą veikti kalbamės su mados renginių organizatore, sodininke ir dviejų vaikų motina Renata Mikailionyte.

Renata, jūs veikiate tiek daug, ir dirbate tokiose skirtingose aplinkose. Kur slypi jūsų energijos paslaptis? Kas jus įkvepia?

– Įkvepia daug dalykų – ir gamta, ir žmonės, ir kelionės. Mūsų Lietuva yra labai graži. Čia, manau, yra viskas – ir laimė, ir šviesa, tik reikia ją (at)pažinti.

Man gamta yra didžioji menininkė. Ne veltui begalė kūrėjų įkvėpimo sėmėsi ir semiasi būtent iš jos. Juk visais laikais gamta išliko jėgos simboliu. Ji saugo mūsų pergales ir perduoda mums energiją karta iš kartos.

Galiausiai, gamtoje žmogus gali nusiraminti, pamedituoti. Net ir darbas gamtoje skiriasi nuo bet kokios kitos veiklos. Gamta tavęs niekada neįžeis, tik tu ją gali nuskriausti. Gamta moko kantrybės, dirbdamas su gamta turi būti labai nuolankus ir darbštus.

Visais laikais gamta išliko jėgos simboliu. Ji saugo mūsų pergales ir perduoda mums energiją karta iš kartos.

Tačiau dirbdamas sodininku ar landšafto dizaineriu vis tiek dirbi žmogui, ir žmogus tave taip pat labai stipriai įkvepia. Kai sutvarkai žmogaus aplinką ir matai jį laimingą, pakylėtą, daliniesi meile, tai yra didelis džiaugsmas, juntamas per bendrystę.

Energijos taip pat pasisemiu kelionėse. Jos ne tik plečia akiratį, bet ir leidžia save pa(si)tikrinti – ką aš veikiu čia, grįžęs į namus. Matyti ir mąstyti plačiau.

Stengiuosi nuvykti į pasaulines landšafto dizaino, floristikos parodas. Lankau megapolius, stebiu, kaip yra tvarkomi parkai, skverai. Iki šiol negaliu užmiršti Niujorko – jis man paliko begalinį įspūdį. Tai – pavyzdys, kaip tvarkosi pakrantės ir skverai, ypač Manhatane, kur yra toks judėjimas, tokia dinamika ir cirkuliacija...

Neaplankyta mano pačios svajonių šalis – Japonija. Labai tikiuosi, kad ją ir jos sodus aplankysiu kitais metais.

O kas jūs įkvepia kurti rūbus? Rengti didžiulio masto mados festivalius Lietuvoje?

– Gatvė ir naujos erdvės. Ypač parodos – Aleksanderio McQueeno, Davido Bowie, „The Rolling Stones“ – tas visas rokenrolas, adrenalinas, kuris yra pripažintas tarptautiniu mastu, ne veltui turi tiek galios. Norisi prie to prisiliesti, iš arti pasižiūrėti, koks tai yra stebuklas.

Yra nuostabių Europos miestų, kurie nėra toli, pavyzdžiui, Madridas, Berlynas, Milanas. Juose vien per savaitgalį galima pamatyti labai daug įdomių erdvių.

Aš kalbu ir apie muziejus, ir modernius meno centrus, tokius kaip Fondaziona Prada muziejus Milane ar Viktorijos ir Alberto muziejus Londone, kur gali išvysti kažką netikėto nuo mados srities iki tapybos ir kitų menų.

Kaip jūs viską suspėjate? Esate ir verslininkė, ir kūrėja, ir dviejų vaikų motina...

– Mobilizuojuosi. Svarbiausia – savęs negailėti. Taip, reikia save mylėti, bet kartu ir negailėti, negalvoti: „Kaip man sunku, aš pavargau...“

Man nekyla klausimai – reikia, ir aš darau. Viskas. O kaip suspėju? Koncentruojuosi į darbus etapais – vieną dieną pilnai panyru į vieną sritį, kitą dieną – į kitą. Svarbu nesiblaškyti. Žinoma, ir planavimas yra labai svarbus. Reikia dėliotis darbus iš anksto.

Kiek toli į priekį planuojate užduotis? Savaitę, mėnesį, o gal dar ilgiau?

– Planavimas yra dvejopas. Svarbius, reikšmingus įvykius ir darbus planuoji netgi metai ar keleri į priekį. Artėjant naujiems metams užsibrėžiu svarbius aspektus, kurie turi būti pasiekti, darbai įgyvendinti. Tai čia toks tolimas planavimas.

O kasdienybėje mėnesiais tikrai neplanuoju (juokiasi). Žinoma, yra tam tikros datos, pavyzdžiui, renginiai, kurie numatyti toli į priekį. Tačiau dažniausiai kasdienius darbus planuojuosi atsižvelgdama į situaciją, laviruodama. Stengiuosi, žinoma, kuo racionaliau – kad nenukentėtų nei vaikai, nei kuri nors mano sritis.

Svarbiausia – savęs negailėti. Taip, reikia save mylėti, bet kartu ir negailėti, negalvoti: „Kaip man sunku, aš pavargau...“

Man svarbiausia yra atsakomybė, todėl atsakingai žiūriu net į pačius smulkiausius darbus. Ar tai būtų pokalbis su manekene, ar stambiu apželdinimo užsakovu, ar menininku, kuris dalyvauja festivalyje – juk visur plaka žmonių širdys, kurioms tai svarbu, ir negali jų nuvilti.

Ar turite įpročių savo rutinoje, kurie jums padeda susistyguoti kiekvieną dieną?

– Kiekvieną dieną aš atsikeliu ir išgeriu stiklinę vandens. Tai yra būtina. Nuplovimas savęs iš vidaus. Kavos aš negaliu gerti daug, bet ją mėgstu. Tai leidžiu sau vieną arba du puodelius per dieną.

Mane atgaivina plaukimas, kurį lankau jau trečius metus. Turiu šunį, su kuriuo daug vaikštau, stengiuosi būti gryname ore. Ilsėtis, miegoti. Galiausiai, neturėti pykčio ir ant nieko nepykti.

Jei ne paslaptis – kaip atrodo jūsų rankinė? Galbūt joje – ir lūpų dažai, ir sodo žirklės....

– Rankinė? Oi, ji labai įvairi (juokiasi). Joje yra didelė užrašų knyga, dokumentai. Bent mažas buteliukas vandens, kai turi su savimi – nepamiršti atsigerti, o tai taip svarbu, nes palaiko ir kūno, ir minčių tonusą.

Sezonu, kai nėra žiemos, čia būna ir sodininko žirklės. Centimetras. Mobilusis telefonas, raktai... Nežinau (juokiasi)! Stengiuosi, kad tų daiktų būtų kuo mažiau, ir jie nepasimestų.

Ar esate iš tų, kurie artėjant Naujiesiems metams apmąsto kitų metų planus?

– Žinoma, kad galvoju į priekį. Pirmiausia, yra du vaikai, dukra kitais metais baigs mokyklą, galbūt stos į aukštąją, reikia viską susidėlioti.

Kitas dalykas – visada yra asmeninės ambicijos ir planai. Landšafto srityje darbai yra planuojami į priekį, dažniausiai, žiemos periodu. Per tą laiką iki vasaros susikaupia visas sąrašas žmonių, su kuriais tu dirbsi – kam tu kursi tą gerovę. Jau yra labai daug įdomių planų ateinančiam sezonui, greičiausiai plėsimės į miestą – viešąsias erdves.

Kitas dalykas – planuojami renginiai. Jau mane užsirezervavo Juozas Statkevičius ir jis jau žino, ką ir kur darys ir kokia tema bus. Be to, vyks 20-toji „Mados infekcija“, jubiliejinė, ir tai bus labai didelis renginys. Be viso to, aš jau dabar kuriu savo pavasario rūbų liniją, kuri turėtų pasirodyti balandį ar gegužę.

Dėliojuosi tuos darbus, bet, aišku, labai svajoju pabūti ramiai ir išvažiuoti kur nors kartu su vaikais. Bet žinote, gali planuoti, kiek nori... (juokiasi).

Ko palinkėtumėte visiems, kuriems trūksta įkvėpimo veikti daugiau?

– Pirmiausia sakau, kad žmogus turi judėti. Nesvarbu, ar plauki, ar lankai jogą, žaidi badmintoną, bėgioji ar eini į sporto salę ir kilnoji svarmenis. Veiklus ir judantis žmogus turi jėgos, gali atlaikyti gyvenimo siunčiamus sunkumus, nepasimesti, ištiesti kitam pagalbos ranką.

Galbūt žmogus negali judėti daug, bet užtat gali daug vaikščioti – nueiti 5-is, 6-is kilometrus per dieną – su šuniu ar vienas, tiesiog su ausinuku. Bet būtina judėti. Nes gamta, judėjimas, vanduo, kelionės – tie dalykai labai svarbūs.

Svarbu būti valingam. Esu mačiusi labai daug nevalingų žmonių, todėl žaviuosi valingais žmonėmis – jie turi vidinę laisvę rinktis.

Veiklus ir judantis žmogus turi jėgos, gali atlaikyti gyvenimo siunčiamus sunkumus, nepasimesti, ištiesti kitam pagalbos ranką.

Taip pat reikia išsaugoti viltį ir tikėjimą, būti atviru pasauliui. Žmogus negali užsidaryti, nes jis virs vien tik savo sultyse. Reikia domėtis, atrasti tai, kas tau pačiam įdomu. Turi būti žingeidus ir nuolat mokytis bei stebėti aplinką.

Niekada nežinai, kas ir kada tave įkvėps – galbūt perskaitytas straipsnis arba knyga. Knyga gali pagimdyti kitą knygą. Tai yra cirkuliacija. Kiek pajėgi, turi domėtis, nes sukauptos žinios vienaip ar kitaip paveikia tave, įsiskverbia kaip vanduo į visus giliausius tavo kūno ir proto sluoksnius.