Renata Šakalytė-Jakovleva: apie nelengvus metus, ryšį su dukromis ir ašaras TV eteryje

Trumpa dosjė

• Horoskopo ženklas. Skorpionas.
• Akių spalva. Ruda.
• Mėgstamiausios spalvos. Raudona, balta, juoda.
• Gražiausias metų laikas. Pati pavasario pabaiga, vasaros pradžia.
• Mieliausias gyvūnas. Visi mieli, bet labiau patinka katės.
• Įdomiausia knyga. Bruce D. Perry „Berniukas, kurį augino kaip šunį“.
• Mylimiausias papuošalas. Auskarai ir vestuvinis žiedas.
• Nemėgstamiausias buities darbas. Langų valymas.
• Posakis. „Elkis su kitai žmonėmis taip, kaip norėtum, kad jie su tavimi elgtųsi.“
• Gražiausias girdėtas komplimentas. Kai dukros sako: „Kai užaugsiu, norėčiau būti kaip tu.“
• Erzinanti žmogaus savybė. Dviveidiškumas.
• Didžiausia baimė. Nespėti užauginti savo vaikų.
• Talentas. Esu kaip augalas, kuris geba prasikalti, augti ir žydėti net ten, kur, rodos, jokia gyvybė neįmanoma.

Renata, kokie jums buvo praėję 2022 metai?

Žinokit, nebuvo labai lengvi. Po praėjusių Naujųjų metų, kai išsikapstėme iš kovido gniaužtų, karantino, kurie buvo didžiulis išbandymas, staiga, vos po kelių mėnesių, smogė karas Ukrainoje. Vienas paskui kitą užklumpantys tokie išbandymai, kai nespėji atsigauti nei fiziškai, nei emociškai, nebuvo lengvi ir iki šiol nėra lengvi. Nebus gera širdyje, kol tęsis karas.

Ukrainiečiai ir lietuviai yra artimos tautos, negalime atsiriboti, sėsti prie šventinio stalo apie juos nepagalvoję. Aš jokia išimtis. Liūdna, kad vis dar nepasimokoma iš istorijos, jog karas nėra sprendimo priemonė, jis niekur neveda, tik sukelia kančią, skausmą, atneša didžiulius praradimus.

Tačiau, kaip bebūtų, gyvenimas nesustojo, kiekvienas privalome rūpintis šeima, vaikais, dirbti savo darbus. Man metai atnešė ir gražių akimirkų. Pavyzdžiui, jaunėlė pradėjo eiti į pirmą klasę. Nors jai tik šešeri, Sofija labai norėjo būti mokinė, ne kokia nulinukė ar paruošiamukė (šypsosi). Ir sekasi jai labai gerai.

Taip pat gyvenime nestigo kitų šviesių akimirkų: kažkas iš draugų susituokė, kažkas susilaukė pirmagimio, kažkas antro vaikelio. Gyvenimas – kaip mozaika, joje labai daug detalių. Iš šviesesnių ir tamsesnių susideda gražus paveikslas.

Esate empatiškas, kito skausmui neabejingas žmogus. Ar nesunku gyventi turint šias savybes?

Kadangi jau devinti metai dirbu „TV pagalbos“ pokalbių studijoje, seniai dalyvauju įvairiose gerumo akcijose, išmokau susitvarkyti su patiriamomis emocijomis. Žinoma, kartais nepavyksta atsiriboti. Tuomet paprasčiausiai pabūni su tais jausmais ir paleidi. Pasakai sau, kad padarei viską, ką galėjai. Suteiki pagalbą ir tikiesi, kad žmonės ja pasinaudos, eis geresniu keliu.

Kad būtų lengviau, reikia su savimi dirbti, mokytis įvairių jausmų paleidimo technikų ir suprasti, kad papildomas emocinis krūvis yra tavo darbo dalis. Jei neišmoksi paleisti, imsi sirgti, susidursi su įvairiomis vidinėmis krizėmis, galiausiai perdegsi. Aš juk tik žmogus, normalu, kad tam tikri dalykai paliečia šimtu procentų. Taigi neretai tenka dirbti, kad tas duris uždaryčiau ir užrakinčiau.

Kartais per laidą, vesdama renginį susigraudinate. Kaip ašaras eteryje priima žiūrovai, kaip jas vertinate pati?

Visada laikiausi nuomonės, kad tai yra natūralu, negėdinga ir priimtina. Jei kam nors nepatogu žiūrėti į mano ašaras, vadinasi, tai kažką sako ne apie mane, o apie tą žmogų. Jeigu tam tikros emocijos kyla iš širdies, jei kontekstas tinkamas, parodyti jausmus nei gėda, ne nepatogu. Netgi dirbdama žinių vedėja, nebijojau susigraudinti.

Aš buvau žmogus žinių vedėjas, ne tekstų skaitytojas, informacijos perdavėjas. Atsimenu, kai žiūrovams reikėjo pranešti apie Lenkijos prezidento žūtį, pristatinėdama naujienas, nesusilaikiau. Niekas nieko dėl to nepasakė, žiūrovai irgi nerašė, kaip čia drįso apsiverkti. Natūrali ir nuoširdi emocija niekada nesukels pykčio (šypsosi).

Neseniai praėjo „Išsipildymo akcija“. Ar šįkart ji buvo kuo nors kitokia?

Labiausiai nustebino tai, kad surinkome panašią pinigų sumą kaip praėjusiais metais. Mes puikiai suprantame, kad prieš šventes apstu gerumo akcijų, žmonės visus metus rėmė Ukrainą, be to, į neviltį varo ekonomikos krizė. Bijojome, kad tautiečiai nebus dosnūs, ir tai normalu. Tačiau buvome beprotiškai maloniai nustebinti – nepaisydami sunkmečio, žmonės aukojo. Tai labai gražu.

Kartais manęs klausia, ar „Išsipildymo akcija“ nėra lašas jūroje. Taip, gal ir lašas, bet ši akcija – jau dvidešimtoji. Ir per tiek metų iš tų lašų jau prikapsėjo visas ežerėlis.

Mes puikiai suprantame, kad viso pasaulio neišgelbėsim, tačiau tai vis tiek yra prasminga ir reikalinga. Renginio metu parodome tik kelias istorijas, bet šeimų, kurias remia akcijos fondas, yra gerokai daugiau. Žinoma, jis nėra guminis, bet tas lėšas skirsto gražiai, protingai, stengiasi padėti visiems, kurie kreipiasi.

Kokia istorija labiausiai palietė širdį?

Yra ne viena sėkmės istorija, kuria džiaugiuosi. Kasmet rodome praėjusių „Išsipildymo akcijų“ herojus, pasakojame apie tai, kaip pasikeitė jų gyvenimas, ką pavyko pasiekti.

Kalbant apie „TV pagalbą“, reikėtų pasakyti, kad taip pat netrūksta istorijų su laimingomis pabaigomis. Neretai žmonės grįžta ir dėkoja, kad jiems padėjome. Labai džiugina, kai laidos herojai priima sprendimą keisti gyvenimą, atsisakyti priklausomybių, rinktis kitą kelią. Tada supranti, kad dirbi ne veltui (šypsosi).

O kaip siela džiaugiasi, kai iš pelenų krūvos kyla nauji namai... Yra šeimų, su kuriomis nuolatos palaikau ryšį, bendraujame per socialinius tinklus, jie man siunčia nuotraukas ir džiaugiasi pasiekimais.

Jau daug metų sukatės televizijoje. Ar nekyla minčių išbandyti jėgas kokioje nors kitoje srityje?

Kartais savęs paklausiu, ką dar norėčiau veikti, bet dar nerandu atsakymo. Turiu svajonę sukti į psichologiją, nes tai yra mano hobis, tuo domiuosi. Be to, neretai darbe tenka praktiškai išbandyti turimas teorines žinias. Tačiau kol kas darau tai, ką darau.

Džiaugiuosi, kad esu reikalinga, įdomi, kad projektas gyvuoja, turi ištikimą žiūrovą. Nuobodulys nekamuoja, nes vis natūraliai atsiranda naujovių: vedžiau žinias, atsirado „TV pagalba“, vėliau – darbas internete, TV3 portale. Ką likimas dar pametės, aš nežinau, bet sulaukus pasiūlymų bus labai įdomu apie juos pasvarstyti (šypsosi).

Auginate dvi dukrytes. Ką jums reiškia motinystė?

Ji yra visokia: būna, kad save pagiri, bet kartais ant savęs ir supyksti. Ar lengva būti mama? Tai duotybė – nėra nei sunku, nei labai lengva. Jei jau apsisprendei turėti vaikų, turi suprasti, kad su jais ateina ir visokių išbandymų. Nebus viskas medumi patepta ir aplink neskraidys rožiniai vienaragiai (šypsosi). Būna akimirkų, kai įlindus į kampą norisi ir pakaukti, kad nieko nespėji, kartais drasko įvairūs demonai.

Tačiau jaučiuosi mylima mama. Man atrodo, kad ryšys su dukromis yra beprotiškai stiprus. Žinoma, mes ir pasipykstam, ir pasikandžiojam, ir pasišiaušiam. Tačiau iš kiekvieno konflikto visos išeiname oriai.

Mūsų kasdienybėje žodis „atsiprašau“ yra įprastas, dažnas. Mes nuolat kalbamės apie kylančius jausmus, emocijas, analizuojame, kodėl įskaudinome viena kitą ir pan. Sąmoninga ta mano mamystė ir labai gražus ryšys su Elze ir Sofija. Aš tuo džiaugiuosi ir tą vertinu. Noriu tą ryšį išlaikyti ir mergaitėms įžengus į paauglystę.

Ar esate tikintis žmogus?

Būti religinga ir būti tikinčia yra du skirtingi dalykai. Aš turiu savo įsitikinimus, savo vertybes, kuriomis vadovaujuosi. Manau, kad dėl to nesu prastesnė avelė visoje bandoje (šypsosi).

Kai kurie Romos katalikų bažnyčios hierarchų akcentuojami dalykai man nepatinka, todėl kuriu savo santykį su Dievu. Jis apima mano širdies dalykus. Mėgstu melstis savais žodžiais, malda ieškoti kelio į save. Ji labiau tokia organiška, sudaryta iš patirčių ir jausmų. Visada randu, už ką padėkoti, kažko paprašau. Jaučiu stiprią, neišmatuojamą meilę, jaučiuosi saugoma ir man dėl to labai gera.

Tikiu, kad yra anapusinis pasaulis, vieta, kur mūsų sielos grįžta į amžinuosius namus. Na, o į šią žemę kiekvienas ateiname su užduotimi, misija, turime išmokti tam tikras pamokas. Manau, kad mano tikslas yra išmokti atleisti – pasiekti emocijų dugną, atsispirti ir kilti aukštyn.

Ko tikitės iš 2023-iųjų?

Tikiuosi, kad nebus blogesni. Labiausiai norėtųsi, kad baigtųsi karai, kančios, žūtys ir ateitų ramybė į daugelio žmonių širdis. Kviečiu visus meldžiantis Ukrainos žmonėms pasiųsti stiprybės ir aukoti. Šiemet ukrainiečiai Kalėdas turėjo ne tokias, prie kokių yra pratę, todėl net mažytė auka yra labai svarbi. Juk šie žmonės kovoja ne tik už savo orų gyvenimą, bet ir už mūsų vaikų ramybę. Na, ir reikėtų nepamiršti, kad tai, kokie bus ateinantys metai, labiausiai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.