Renatos ir Mariaus Jampolskių šventės – kupinos pirmų kartų ir brangaus žmogaus ilgesio

Mados dizainą studijuojanti Renata šiuo metu labiausiai susikoncentravusi į mokslų pabaigą, ruošiasi sesijai. „Pradedame siūti baigiamąją kolekciją, tad turiu daug darbo. Tuo tarpu Marius užsiėmęs muzikos kūryba – per pirmąjį karantiną atrado save iš naujo, susipirko visą tam reikalingą įrangą“, – Žmonės.lt pasakoja Renata.

Pašnekovė atvirauja, kad laikas yra sudėtingiausias bene dėl finansinio aspekto – Mariaus darbai visiškai sustoję ir ši būsena tęsiasi jau ilgai, nepaisant to, kad vasarą buvo menkutis prašviesėjimas.

„Aš laukiau, kad greičiau paskelbtų tą antrąjį karantiną, tiesiog todėl, kad susirgimų skaičiai nemažėjo, tačiau veiklos beveik nevyko, tad tiesiog norėjosi, kad viskas greičiau užsidarytų, stabilizuotųsi ir vėl galėtume grįžti į įprastą gyvenimą“, – sako R.Jampolskė.

Pašnekovė atsiminė, kad šeimoje pirmasis karantinas buvo savotiškas iššūkis – pasikeitusi realybė buvo labai netikėta. „Nežinojome, ko laukti. Šiek tiek nukentėjo mano mokslų pavasario sesija, nes buvo sunku įsivažiuoti su mokymusi namuose. Tuo tarpu antrasis karantinas jau visai kitoks – viskas aiškiau, pripratau viską daryti namuose, net nebėra poreikio grįžti į kolegiją. Apsipratome ir prisitaikėme“, – šypteli Renata.

Jampolskių namai – nemaži, todėl, anot pašnekovės, visi namiškiai gali rasti sau privatų kampelį darbams ar atokvėpiui.

„Kiekvienas turime po atskirą kambarį – Marius užsidaro savo kūrybos kambaryje, aš savo „siuvykloje“, dukra taip pat turi savo kambarį, taigi jeigu norime vienas nuo kito pabėgti, tai tikrai yra kur“, – juokiasi.

Moteris džiaugiasi, kad gyvenant Vilniaus Pilaitės rajono pakraštyje visai šalia yra Gilužio ežeras, prie kurio smagu pasivaikščioti, tad norint pabūti gamtoje niekur nereikia važiuoti.

„Mes tarsi mieste, tarsi nebelabai. Su dukra einame ir prie upelio, aplink sutvarkyti pasivaikščiojimo takai, daug gamtos“, – karantino džiaugsmus vardija R.Jampolskė.

Beje, su penkiamete dukrele Vilte karantino metu teko savi iššūkiai – mergaitė noriai lankydavo darželį, tad jai labai trūksta draugų ir socializacijos.

„Visi užsidarę namuose, vaikui nėra bendraamžių žaidimams ir pramogoms. Veiklos irgi vyksta savotiškai – vieno būrelio atsisakėme, nes dukra nuotoliniu būdu jo lankyti nebenorėjo. Bet, tarkime, šokius pasilikome, tačiau nuotoliniu būdu vėlgi viskas kitaip – tai tikrai ne tas pats, kas būdavo įprasta treniruotė. Turiu pati stovėti šalia ir motyvuoti ją daryti judesius, plius nėra kontakto su  mokytoju – na, tikrai sudėtinga“, – neslepia Renata.

Daug pirmų kartų

Šventes Jampolskiai sutiko namuose, pažeidinėti karantino taisyklių neplanavo ir giminaičių nelankė. Tiesa, čia ir buvo skaudžiausias išbandymas.

„Negalėjome aplankyti mano močiutės, kuri gyvena viena. Kasmet per Kūčias pas ją vykdavome, tad dėl to išties skaudu ir, manau, močiutei buvo liūdna vienai“, – pasakoja Renata.

Aplankę močiutę Jampolskiai vykdavo pas Mariaus tėvus ar brolį, tad šiemet neįvyko ir šie susitikimai. Vis dėlto artimieji ieškojo išeičių ir per šventes susijungė kartu pabendrauti bent jau nuotoliniu būdu.

„Taip išėjo, kad susijungė dar daugiau žmonių, negu turbūt būtume pamatę gyvai, tad visai smagu. Aišku, to nuotolinio bendravimo nepalyginsi su įprastu, tačiau valandėlę kitą ir taip pabendrauti yra gerai“, – įsitikinusi pašnekovė.

Renata pasakoja, kad dėl to, jog teko likti namuose, ji pirmąkart ėmėsi pati pilnai padengti švenčių stalą – pirmąkart gamino baltą mišrainę, silkę pataluose, kepė su dukra kūčiukus, pirko kalėdaičius.

„Stengiausi sukurti šventinę atmosferą, padaryti tą tradicinį švenčių stalo maistą. Būnant namuose turime daugiau laiko kulinariniams bandymams. Taigi daug prigaminau, net nesuvalgėme visko, bet labai norėjosi sukurti kažką panašaus, ką sukuria mano močiutė“, – šypsosi R.Jampolskė.

Gaminti padėjo ir namiškiai – tiesa, juokiasi Renata, kas labiau stengėsi gaminti, o kas – ragauti: „Tačiau visi įsijautėme į pasiruošimą, tad šventės tikrai buvo jaukios ir gražios.“

Vis dėlto, atvirauja R.Jampolskė, jau norėtųsi grįžti į senojo gyvenimo vėžes, nes ne tik finansiniai klausimai tampa opūs, bet ir trūksta socializacijos.

„Labai pasiilgome žmonių – net nepažįstamųjų, nes dabar net gatvės dažniausiai būna tuščios. Taip pat norisi grįžti į įprastas veiklas, darbus. Jie sustojo, o mokesčiai turi būti mokami toliau. Tikiuosi, kad naujieji metai bus tiesiog geresni, nors ir praėjusių visai nurašyti nesinorėtų – esame sveiki, mūsų aplinkoje niekas nesirgo. Būtume dėkingi jau vien už galimybę dirbti.

O šiaip visiems norisi palinkėti tiesiog daugiau sąmoningumo – paisykite karantino reikalavimų, kurie nėra iš piršto laužti. Kuo greičiau maksimaliai sustosime, tuo greičiau galėsime vėl grįžti į senuosius gyvenimus“, – šypteli R.Jampolskė.