Renginių vedėja Edita Zėčiūtė: dešimt švenčių, emocijų ir bendrystės metų
Prieš dešimtmetį Edita Zėčiūtė paliko renginių organizavimo įmonę ir pradėjo savarankišką kelią, turėdama tikslą sukurti svajonių komandą. Šiandien ji – žinoma savo srities profesionalė, o jos komanda – lyg šeima. Su Edita kalbamės apie meilę darbui, kūrybą, sceną ir komandos stiprybę.
– Edita, 10 metų – labai simboliška sukaktis. Kokia tavo sėkmės istorija?
– Tai buvo augimo ir savęs pažinimo kelias.
Išėjau iš įmonės, kai jau buvau sukaupusi nemažai patirties ir aiškiai žinojau, kokių žmonių noriu šalia savęs. Bet tuo metu jų dar nebuvo.
„Dirbu ten, kur mano širdis randa prasmę, o aš pati – sparnus žydėti ir augti.“
Vienas pirmųjų ryšių buvo su Žilvinu – puikiai prisimenu mūsų pokalbį prie kavos puodelio. Sakiau: „Pamėginkime dirbti kartu. Jeigu seksis, patikėsiu tau visą artėjantį renginių sezoną.“ Tiesa, tuo metu jis tikrai dar nebuvo užpildytas, o Žilvinas buvo pradedantis DJ, turintis kelias kolonėles, valdiklį ir šviesų stovą.
Patikėjome vienas kitu, ir spragt – mes čia po dešimtmečio: užaugę ir užauginę vieni kitus.
Laikui bėgant formavosi mūsų požiūris į profesiją, brendo vertybės, išsigrynino tai, kas mus identifikuoja atskirai ir kartu kaip komandą: profesionalumas, nuoširdumas, laisvė bei geras humoro jausmas.
– Kas tie žmonės, kurie dabar šalia tavęs scenoje ir užkulisiuose?
– Tai – mano antra šeima.
Deimantė Jankūnaitė – komandos balsas, jausminga ir charizmatiška vokalistė.
Andrius Dainys – žinomų Vilniaus klubų DJ, didžiuojuosi juo dėl stilingo muzikinio braižo.
Žilvinas Rutkus – mano seniausias pakeleivis, brangus draugas ir sėkmingai užauginto verslo „Renginių dirbtuvės“ vadovas, užtikrinantis techninį aptarnavimą net ir didžiausio masto renginiuose.
Gregory Haranenka – saksofonininkas, kuriantis muzikinę magiją.
Visada sakau jauniesiems: patyrusi, profesionali ir vieninga komanda – viena svarbiausių sėkmingos šventės dedamųjų.
– Esi ne tik renginių vedėja, bet ir ceremonmeisterė. Kuo ši veikla tave žavi?
– Ceremonijos – ypatinga, jautri erdvė. Kaip profesionali teatro aktorė, jaučiu artimą ryšį su scenos kalba ir emocijų dramaturgija.
Humanistinių ceremonijų formatas teikia daug erdvės laisvei, asmenybių tęstinumui, akimirkai išjausti. Laikau didžiule privilegija galimybę prisiliesti prie savo jaunųjų istorijų, jas papasakoti ir čia pat pajusti atgalinį ryšį. Stoviu taip arti, perleidžiu per save visas jų emocijas ir pati neišvengiamai tampu paliesta to tikrumo.
– Ar lieka vietos improvizacijai?
– Be kūrybos šis darbas neegzistuotų. Net turint struktūrą neretai tenka improvizuoti, spręsti nenumatytas situacijas, operatyviai priimti geriausius sprendimus. Patirtis leidžia laviruoti išlaikant vidinę ramybę, o buvimas čia ir dabar, kuriamas ryšys su publika nuneša į aukštumas, kur kiekvienas žodis ir veiksmas įgauna ypatingą reikšmę.
– Koks jausmas apima, kai šventė pasibaigia?
– Dažniausiai būna euforija, vėliau ją pakeičia nuovargis.
Vidutiniškai – 40 renginių per sezoną, galybė kilometrų, puodelių kavos, apsikabinimų, nuotraukų, istorijų... Tačiau ryškiausias jausmas, kurį jaučiu visus šiuos metus be pertraukos, – dėkingumas. Gyvenimui ir žmonėms, kurie pasirinko mane.
– Kaip pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp profesionalumo ir nuoširdumo?
– Profesionalumas be nuoširdumo man neegzistuoja.
Norime ne tik teikti paslaugą – siekiame kurti įsimintiną patirtį.
Visada kaip komplimentą priimu šventės svečio klausimą: „Ar jūs su jaunaisiais esate bičiuliai?“ Tai rodo, kad mūsų ryšys su užsakovais yra ne tik profesionalus, bet ir kupinas jaukumo.
– Kokie žmonės tave įkvepia šiame darbe?
– Visų pirma – tie, kurie apie save kalba darbais, o ne žodžiais.
Žmonės, turintys sveiką savivertę, aiškius tikslus ir išmintį jų siekti.
Tie, kurie sujungia aštrų protą su empatiška širdimi.
Ir galiausiai – žmonės, turintys drąsos būti savimi ir švęsti gyvenimą su visais jo džiaugsmais bei sunkumais.
– Jei būtum žmogus, kuris planuoja šventę, kodėl jos vedėja rinktumeisi būtent save?
– Rinkdamasi šventės vedėją, dėmesį skirčiau trims aspektams: profesionalumui, stiliui ir vertybėms.
Man svarbi atsakomybė, patikimumas, lankstumas. Norėčiau, kad vedėjos komanda puoštų šventę ne tik išore – elegantišku įvaizdžiu, bet ir vidumi: galantiškumu, subtilumu, intelektualiu humoro jausmu. Taip pat – kad žmogus dirbtų su meile ir atiduotų 110 procentų savo širdies, laiko bei energijos. Kad šalia jo galėčiau būti rami, dalytis rūpesčiais, drąsiai klausti.
O šventės dieną – atsipalaiduoti ir mėgautis.
– Ko palinkėtumėte skaitytojams?
– Būkite laimingi.
Ne tik šventės metu – būkite laimingi jos laukdami, o dar svarbiau – tada, kai nurenkamos dekoracijos ir užgesinamos šviesos.
Iš visos širdies linkiu jums to ypatingo jausmo kasdieniame gyvenime.
Laimė yra mūsų vidinis pasirinkimas, o pasaulį kuriame patys.
Jei tiek laiko ir pastangų, kiek skiriame šventėms, skirtume ir santykiams, sveikatai, saviraiškai – tai būtų gražiausias scenarijus, kokį galime parašyti: laimingo gyvenimo scenarijus.
P. S. Jei šiuo metu kaip tik skęstate vestuvių planavimo džiaugsmuose ar rūpesčiuose, šis interviu jus pasiekė neatsitiktinai.
Sukursiu, sustyguosiu ir surengsiu jūsų šventę. Parašykite man.
Kiekvienas laiškas – tai istorijos pradžia. Jos tęsinį ir laimingą pabaigą švęsime kartu.
Iki susitikimų!
Fotografas Vilmantas Žilinskas
Vizažistė Simona Pakalnytė