Renkamės pomidorų veislę. Kokia geriausia?
Šiandien auginama įvairiausių veislių pomidorų.Tiesiogiai į klausimą, kurie patys skaniausi, jums neatsakys niekas, nes, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama.
Apie išskirtines agurkų veisles neseniai rašėme, tad laikas pasidomėti ir pomidorais, kurie, pasirodo, gali būti ne tik maistas, bet ir stalo puošmena. Savo patirtimi ir patarimais dalijasi sodininkė mėgėja Loreta Ažukienė.
– Kaip išsirinkti pomidorų veislę, kai jų tokia gausybė?
– Renkantis pomidorų veisles, reikia atkreipti dėmesį į savo norus, t. y. kokie man ir mano šeimai patinka. Pirmiausia žinokite, kiek daigų pakaktų šeimai, kiek šiltnamyje telpa laisvai pasodinus, kiek norėtume pasodinti ankstyvųjų, vidutinio vėlyvumo ir kiek vėlyvųjų pomidorų. O tada jau laikas pereiti prie kito punkto – sėklų pasirinkimo. Pagalvokite, kiek norėtumėte skirtingų veislių. Vien ankstyvųjų, vidutinio vėlyvumo ir vėlyvųjų – jau trys skirtingos veislės. Vėliau pasidomėkite spalva, dydžiu, ar pomidorų vaisiai bus sultingi, ar daugiau mėsingi. O jau tada rinkitės. Labai reikia planuoti, nes būna prisėjama gausybė – nėra kur padėti, o išmesti gaila. Paskui žmonės susodina pomidorus į mažą šiltnamį per tankiai, jiems sužėlus ir suaugus, nėra ventiliacijos, tad augalai pradeda sirgti. Tada kaltinami tie, iš kurių pirko sėklas – neva jos buvo kažkuo apkrėstos, sergančios ir t. t.
– Kokios klaidos daromos auginant?
– Pagrindinė klaida – sėjama per anksti. Žmonėms atrodo, kad jei pasėsiu anksčiau nei visi, pomidorus skinsiu tada, kai kiti dar tik sės ar pikiuos. Sėti anksti – noras geras, bet tam būtinos tinkamos sąlygos. Daigams labiausiai reikia šviesos, o šiluma neatstoja jos. Kovo mėnesį saulutė dažnai užsibūna ilgiau, todėl daigai gauna kiek įmanoma daugiau šviesos ir gali augti.
Orams šiltėjant, šilčiau būna balkone, tad dieną galima išnešti į jį daigus. Pasėjus sausio mėnesį, balkone tikrai nebus pliusinės temperatūros, net jei jis įstiklintas, sandariai šiltintas. Palangės taip pat ne „guminės“, negalime ant jų pridėti tiek indelių, kiek pasėjome. Toliau nuo lango padėti indeliai su daigais negauna tiek šviesos, todėl stypsta, griūna.
Dar viena klaida – daigai laistomi per dažnai. Pomidorai mėgsta pabūti „sausomis kojomis“. Mums atrodo, kad jei žemės viršus nors kiek padžiuvo, vadinasi, reikia laistyti. Tai ne visada yra tiesa. Dažnai žemė giliau ilgesnį laiką būna drėgna. Jei žemei leisim pradžiūti, bet, žinoma, ne perdžiūti, daigai bus tvirtesni, mažesni, bet kokybiškesni. Nuolat laistant, daigai stiebsis tik į viršų, bus ploni. Tokiems pasodintiems šiltnamyje reikės daugiau laiko, kol sutvirtės ir pradės augti, žydėti ir auginti mūsų taip laukiamus vaisius.
Tiek patyrę, tiek nepatyrę augintojai gali auginti visas veisles. Nėra kažkokių subtilybių, kurių nepadarytų nepatyrę. Vien pats auginimas labai smagus.
– Kokia jūsų patirtis auginant „egzotinius“ pomidorus?
– Kiekviena nauja pomidoro forma, spalva yra lyg egzotika, nes niekada nesu tokios auginusi. Tačiau tuo pačiu tai – paprastas pomidoras, kurio auginimas lygiai toks pat, kaip ir visų kitų. Na ir kas, kad jo odelės spalva ne raudona, o balta ar mėlyna, kad lapai bulvių ar morkų... Jis vis tiek pomidoras, kuris savo kitoniška išvaizda įsiprašė būti nupirktas, pasodintas.
Kas dėl skonio, tai labiau tai lemia pomidoro spalva, dydis, mėsingumo ar sulčių jame daugiau. Juodi pomidorai vieni saldžiausių. Rūgščiausi - raudoni. Bet ir apie juos taip vienareikšmiškai pasakyti, kad rūgščiausi - negaliu. Bet kokiu atveju, nuo seniausių laikų raudoni pomidorai populiariausi, nes mes juos tokius pažinome. Tik vėliau į savo šiltnamį po truputį pradėjome įsileisti kitas spalvas, formas ir visa tai tapo mums egzotika.
– Ar egzotines veisles be vargo gali išbandyti pradedantys sodininkai?
– Tiek patyrę, tiek nepatyrę augintojai gali auginti visas veisles. Nėra kažkokių subtilybių, kurių nepadarytų nepatyrusieji. Vien pats auginimas labai smagus. Smagu stebėti dygstantį daigą, vėliau besiskiriančią lapų formą vienos veislės nuo kitos. Žinome, kad vieni pomidorai būna su pomidorų lapais, kiti – bulvių, treti – morkų. Tokius pernai auginau pirmą kartą. Labai gražiai, neįprastai atrodė, kol buvo jauni. Vėliau lapų karpytumas platėjo ir tas įdomumas dingo. Įdomūs pilnaviduriai žiedai. Ne vienam atrodė, kad tai tuščiaviduriai žiedai, tačiau vėliau jie padovanojo vaisių. Prieš kelerius metus auginau vieną pomidorų veislę, kuri žydėjo rausvais žiedais. Tad nesistebėkime, nes tos įvairovės buvo ir bus. Tiesiog džiaukimės galimybe prie vienos ar kitos veislės prisiliesti.
Veisles „Black Cherry“, „Fejerwerk“, „Green Zebra“, „Reisetomato“, „Roman Candle“, „Mini Gruša“, „Kiwi“ sieja tai, kad juos galima valgyti žalius, marinuotus. Maži vaisiai tinkami puošti, labai mėgstami vaikų ir puikiai tinka džiovinti.
► „Fejerwerk“ ir „Green Zebra“ pomidorai panašūs, nes jie dryžuoti. Skirtumas tarp jų toks, kad „Fejerwerk“ vaisiai yra raudoni su geltonais dryžiukais, o „Green Zebra“ – žali su geltonais dryžiukais. Tačiau dryžuota tik jų odelė. Ją nulupus, pomidoras būna raudonas arba žalias.
► „Reisetomato“ – lyg iš daug uogų susidedantis pomidoras. Valgant šį vaisių, peilis nereikalingas, nes kiekviena uoga lengvai atsiskiria. Jos lyg česnako skiltelės, todėl kai kur šis pomidoras vadinamas česnakiniu. Sulčių ši veislė turi mažai, tad vaisiai tinkami džiovinti. Jie nemaži, bet jei nesuvalgėme jų iš karto, galima padėti nes neapdžius taip, kaip apdžiūtų peiliu pjautas kitas pomidoras.
► „Kiwi“ – vienas skysčiausių pomidorų. Dažniausiai pirmieji vaisiai nukrenta ant žemės, nes žmonės laukia, kada jie sunokę bus žali. Tačiau šių pomidorų odelė būna ne žalia, o gelsvai žalsva (garstyčių). Jų vidus žalias kaip kivio.
► „Roman Candle“ – sausesni, tinkami džiovinti, vežantis nepratrūks.