Reperiai Lilas ir Innomine: populiarumas turi būti pasėkmė, o ne siekiamybė

Dar jie sako, kad nesiekia populiarumo, tačiau rengia koncertą „Žalgirio“ arenoje. Bilietai į kovo 12 d. vyksiantį koncertą perkami taip, kad teko atidaryti papildomus sektorius – visiškai taip pat, kaip per didžiausių Lietuvos muzikos žvaigždžių koncertus. Ar jie sukūrė sėkmės formulę, ar galima gauti Karinos telefono numerį ir kuris sulaukia daugiau merginų dėmesio – apie tai pokalbis su Konstantinu (Lilas) ir Rolandu (Innomine).

Sakėte, kad popsistams esate alternatyva, o reperiams – popsas. Tačiau panašu, kad per jūsų koncertą didžiausia arena Lietuvoje bus pilnutėlė. Ar manote suradę tą aukso vidurį tarp popso ir alternatyvos?

Konstantinas: Iš dalies mes siekiame to, bet ar radom, negalėčiau drąsiai teigti. Mus dabartinė situacija tenkina. Savo idėjų nesame išsižadėję, kuriame alternatyvią muziką, bet tuo pačiu mūsų klauso ir platesnis ratas, negrojam tik sau rūsyje. Mus tai džiugina, nes mūsų tikslas ir buvo tai, kad mūsų muziką išgirstų.

Kastetas iš „G&G Sindikatas“ rašė savo feisbuko paskyroje, kad jį sužavėjo jūsų elgesys prieš vieną koncertą – užuot sėdėję su alaus ar viskio stikline, jūs ruošėtės su tušinukais rankose. Galbūt tai jūsų sėkmės formulė?

K.: Jokios sėkmės formulės nesam atradę ar sukūrę.

Rolandas: Tai tik darbas, darbas.

K.: Mes tikrai daug ir nuoširdžiai dirbame. Mums svarbu kiekvienas pasirodymas, kiekviena daina. Taip atsiranda ir rezultatas.

Darbas paprastai būna kryptingas. Ar turite viziją?

K.: Be abejo, tik jų labai daug. Kai kuriame dainą, yra viena vizija, kai rengiame koncertą – kita. Koncerte mes siekiame atrodyti kokybiškai. Mes stengiamės dėl visų aspektų. Labai daug repetuojame, turime didelę grupę – visada žiūrime, kur ko trūksta ir stengiamės tai kompensuoti. Kalbant apie Kasteto žodžius, tada prieš koncertą aš ruošiausi, ką ir kada galima pajuokauti, užimti publiką. Nors ruošiausi tam ir prieš tai, bet reikėjo prisiminti, papildyti pagal aktualijas. 

Kalbėdami apie savo hiphopines šaknis, visada pabrėžiate „G&G Sindikato“ svarbą. Ar nesijaučiate nepatogiai, anksčiau už juos surengdami solinį koncertą „Žalgirio“ arenoje?

K.: Manau, kad siekiame skirtingų dalykų. Mes to norėjome, tą ir darome. Tiesiog jie to nenorėjo ir nedaro. 

R.: Tas pats Kastetas sakė, kad negalėtų iškeisti daug koncertų į vieną didelį.

K.: Taip, o mes atvirkščiai, norime, kad būtų dideli koncertai nei daug mažų. Jeigu koncertuosime dažnai, grosime mažose erdvėse, neišpildysime mūsų vizijos. Tai jau darėme – penkerius metus važinėjome, grojome kelis kartus per savaitę. Visada norėjome padaryti kažką didelio ir ypatingo.

Paskutiniuose Lietuvos hiphopo apdovanojimuose gavote vos vieną apdovanojimą – už dainą „Karina“. Ar tai jums ne per mažai?

K.: Neee. Juk visi prisidėję prie tos kultūros gavo apdovanojimus, o mes nesame išskirtiniai. Tik džiaugiamės, kad gavome.

Kas vis dėlto ta Karina?

K.: Visiems rūpi sužinoti! Ne, ji nei sužadėtinė, nei mylimoji, tiesiog išgalvotas personažas.

Vienoje albumo „Tu – naktis“ recenzijoje buvo parašyta, kad jis atspindi jūsų sielas. Ar taip yra iš tiesų?

K.: Man labai patiko ta recenzija, kurią parašė patyręs hiphopo mėgėjas. Ne tuo, kad mus gyrė, o tuo, kad tos įžvalgos pačiam padėjo atsakyti į kai kuriuos klausimus, pavyzdžiui, kodėl mano kūryba yra melancholiška. Tos mintys buvo labai taiklios.

Kodėl apskritai pasirinkote hiphopą kaip išraiškos priemonę? 

R.: Man tai atsitiko visai netikėtai. Bandžiau kurti įvairiais muzikos stiliais, bet vienas kolega pasiūlė išbandyti hiphopą, ir kaip užsikabinau, taip negaliu atsikabinti.
 

K.: Labai panašiai ir man. Visiškas atsitiktinumas. Draugai kieme klausė šios muzikos, tuo metu ir „Sindikato“ daina „Tomas“ išlindo, kuri buvo neįtikėtina. Vėliau tai tapo gyvenimo būdu, po to santykis vėl kiek pasikeitė. Dabar hiphopą matau kaip įrankį, kuris mums padeda kurti.

Bet jūs visiškai nepanašūs į hiphopo kultūros atstovus...

R.: Tai dėl to mes ir atstumti, nes popsas...

K.: Nesam mes atstumti...

R.: Bet popsas vistiek...

K.: Jeigu rimtai, iš visų hiphopo kultūros atributų dabar mums galima būtų priskirti tik muziką. Tačiau yra dar vienas dalykas – protestas. Hiphopas visada man buvo protestas. Buvo etapas, kai protestavau net prieš patį hiphopą, pavyzdžiui, kai koncertuodavome su kostiumais, kas yra visiškai priešinga šiai kultūrai. Dabar irgi protestuojame, tik tai darome subtiliai.

O kaip dėl tų ne visai legalių dalykų, su kuriais paprastais siejamas hiphopas?

K.: Įskaitoje nestovėjome, grafiti nepaišom, žolės nerūkom.

R.: Kai pagalvoji, kokie mes reperiai?

Tikrai jūs atrodote labai rimti visą laiką. Ar esate normaliai prisidirbę?

K.: Kuria prasme? Nes pas mane labai daug tokių stalčių...

R.: Aš esu elektrą vidury savo koncerto išjungęs.

Grįžkime prie kūrybos. Jūsų kūriniuose daug moteriškų vokalų. Ar tiesa, kad muzikos kūrinys 200 proc. geresnis, kai dainuoja moteris?

K.: Ne. Pas mus netgi ne moteriškų vokalų, o moterų dainuojamų intarpų daug. Kai kuriame, aš atnešu tekstą, Rolandas – muziką. Sujungę šiuos dalykus, žiūrime, ko trūksta, kad skambėtų įdomiau. Taip atsiranda įvairūs papildomi instrumentai ir, žinoma, moteriški vokalai. Be to, aš sunkiai intonuoju, todėl priedainius man sunku sudainuoti. Taip sukamės iš padėties.

Ar repavimas yra žmonėms nemokantiems dainuoti?

K.: Yra tiesos. Retas reperis moka dainuot, bet taip pat ir retas dainininkas moka repuot. Tai skirtingi dalykai ir daryt juos ne šiaip, o gerai, yra lygiai tiek pat sudėtinga. Beje, intonavimas, žodžių dėliojimas pas reperius dažnai būna įdomesnis nei pas įprastus vokalistus. 

Kuris iš jūsų sulaukia daugiau dėmesio po koncertų?

K.: Rolandas.

R.: Melų melas.

K.: Žinoma, kad grupės vokalistas visada sulaukdavo, sulaukia ir sulauks daugiau dėmesio.

Ar jums kas nors sakė, kad sergate žvaigždžių liga?

K.: Žinoma. Gal netiesiogiai, bet kad esu pasikėlęs labai dažnai girdžiu.

R.: Man niekas nieko nesakė.

K.: Su tavimi nelabai kas bendrauja.

R.: Niekas prie manęs po koncerto neprieina... Juokauju. Manau, man tai tikrai negresia.

K.: Šiaip čia toks dalykas, kurio nejauti.

R.: Taip, bet gal būtų pasakęs kas nors.

Jus atpažįsta gatvėje?

K.: Atpažįsta. Dažniausiai nelabai jaukiai tokiais momentais jaučiuosi.

Prieštarauji pats sau, nes juk lipate ant scenos. Tą daro tik ekstravertiški žmonės.

K.: Šiaip mes abu esame labai dideli intravertai.

R.: Mmm (linguoja galvą).

K.: Grįžtant prie tų atpažinimų, jeigu prieina ir pakalbina gražiai, viskas tvarkoje. O dėl scenos, man kartais atrodo, kad su tuo žmogumi, kuris yra ant scenos, aš nieko bendro neturiu. Netgi su tomis dainomis per daug bendro neturiu.

Ar bus populiaresni už Selą po dešimties metų?

K.: Niekada apie tai negalvojau. Populiarumas nėra mūsų siekiamybė, populiarumas gali būti tik pasėkmė, ne atvirkščiai.

Sakėte, kad koncertas „Žalgirio“ arenoje yra vienas iš iššūkių. Ar jau galvojote apie tai, kokie bus kiti?

K.: Truputį kalbėjome, ko toliau sieksime. Dar nesutarėme. Matyt, kažkokių kūrybinių dalykų sieksime.

R.: Pamenu, kai padarėme paskutinio albumo pristatymą „Lofte“, galvojau, kad viskas – dabar tik gulėsiu ir ilsėsiuos. Praėjo dvi dienos – ėmiausi kitų darbų. Dabar, kai taip smarkiai ruošiamės koncertui Kaune, atrodo, kad po to tik ilsėsiuos, bet aišku, kad taip nebus.

Lilas ir Innomine koncertuos kovo 12 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje. Bilietus platina „Tiketa“.