Restorano „Cozy“ savininkas olandas: apie vestuvėmis pasibaigusias pažintis ir keistą lietuvių įprotį

Šį savaitgalį Dominikonų ir Šv. Ignoto gatvių sankirtoje įsikūręs restoranas ruošiasi trankiai pažymėti savo jubiliejų, o apie jo virsmus, ypatingą bendruomenę bei šventės planus geriausiai gali papasakoti pats šeimininkas.

Bernie, prieš 20 metų situacija su maitinimo įstaigomis Vilniuje buvo visai kitokia. Ką atsimeni iš tų laikų?

Tikrai taip, restoranai, barai ir kavinės buvo visai kitokie. Pačių vietų buvo mažiau, o tiek industrijos atstovų, tiek vartotojų supratimas apie maisto kokybę ar aptarnavimą labai skyrėsi nuo šių dienų. Kita vertus, šis sektorius kaip tik tuomet pradėjo keistis ir vystytis. Aplink tvyrojo pokyčių dvasia bei įkvepiantis jaudulys. Per pastaruosius dvidešimt metų rinka subrendo, tačiau bent trumpam tikrai būtų įdomu sugrįžti į savaip įdomius laikus.

„Cozy“ lokacija buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ar erdvę užtruko prisijaukinti?

Tuo metu gyvenau Vokiečių gatvėje ir beveik kasdien šioje vietoje vedžiodavau šunį. Atkreipiau dėmesį į tuščias patalpas, ant kurių durų kabėjo skelbimas, kviečiantis jas nuomotis. Iš išorės pastatas tikrai neatrodė patraukliai, o kai kurie žmonės mane įspėjo, kad devyniasdešimtaisiais vieta turėjo nekokią reputaciją. Visgi, maždaug po metų svarstymų pagaliau nusprendžiau, kad man smalsu, kas ten už durų.

Patekęs vidun, iškart įsimylėjau erdvę. Ji puikiai tiko tam, ko Vilniuje dairiausi kurį laiką: patalpų, kurių pirmajame aukšte būtų kavinė-restoranas, o apačioje – naktinis klubas istoriniame rūsyje.

Kaip „Cozy“ keitėsi per tuos du dešimtmečius?

Pirmajame aukšte esančio restorano koncepcija – vis dar tokia pati kaip 2004-ais. Tai šilta ir svetinga vieta su nepretenzingu, bet skaniu maistu. Ne veltui ją vadiname „jūsų namais toli nuo namų“. Metams bėgant, reguliariai atnaujindavome interjerą, tačiau mūsų DNR niekada nepasikeitė.

Didžioji evoliucija vyko rūsyje. Klubas „Cozy“ su laiku tapo šokių baru, vėliau – „Niño“ launžu. Dabar ten įsikūręs kraftiniams gėrimams dedikuotas „Baltas Ūsas“. Tai erdvė, kurioje kviečiame ragauti lietuviško alaus ar stipriųjų, derinti juos su patiekalais iš „Cozy“ meniu. Man asmeniškai tai savotiškas ciklas: atvykau iš Olandijos, supažindinau miestiečius su vakarietiškomis idėjomis, o dabar turiu barą, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas lietuvių meistrystei.

Kokiais būdais pavyko tiek metų išlaikyti nuolatinių lankytojų ratą?

Išties turime lankytojus, kurie su mumis yra nuo pat pradžių. Su tokiais jaučiamės kaip viena šeima. Kiti vienu metu dingo, bet paskui sugrįžo. Treti emigravo, bet visuomet užsuka pas mus grįžę į gimtinę. Yra tokių, kurie būdami vaikais į „Cozy“ eidavo su tėvais, o dabar jau suaugę ateina su draugais. Širdis glosto ir meilės istorijos – čia įvyko ne viena pažintis, vėliau pasibaigusi vestuvėmis. Žinoma, yra brangių draugų, kurie mus paliko anksčiau laiko. Jie amžinai liks „Cozy“ dalimi.

Jei trumpai, puikus jausmas žinoti, kad esame ne vien tik baras ar restoranas, o bendruomenė. Didžiuojamės tuo ir dėkojame esantiems kartu!

Kokią vietą šioje sėkmės istorijoje užima darbuotojai? Kai kurie jų tapo beveik legendomis.

Be abejo, kolektyvas yra labai svarbu ir daug dėmesio jam skyrėme nuo pat pirmos dienos. Stengėmės, kad darbuotojams, kaip ir lankytojams, „Cozy“ būtų antraisiais namais. Kai kurie iš jų tikrai tapo tikromis legendomis. Su tokiais vis dar palaikome labai šiltus santykius. Nemažai jų atvyks į jubiliejui skirtą puotą, kai kurie – net iš užsienio. Visa tai, ką pasiekėme per šiuos metus, būtų neįmanoma be jų.

Per 20 metų verslui turbūt pasitaikė ir nelengvų dienų? Kada buvo sunkiausia?

Tiesą sakant, didžiausiu iššūkiu tapo pati pradžia. Pirmaisiais veiklos metais įsivėlėme į nemalonią kovą su kai kuriais kaimynais. Jų skundai lėmė tai, kad triskart praradome licenciją ir negalėjome dirbti. Šis daugiau nei tris metus trukęs mūšis kainavo daug nervų ir energijos, turėjo finansinių pasekmių. Kelis kartus buvome labai arti bankroto.

Beje, man nekart buvo pasiūlyta šią situaciją spręsti kyšiais. Tai tikriausiai būtų greičiausia bei lengviausia išeitimi. Tačiau aš visuomet vadovavausi vakarietiškomis moralės vertybėmis ir tam prieštaravau. Žvelgdamas atgal, džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad laimėjome kovą tvirtai tikėdami savimi. Galų gale, tai tapo labai naudinga patirtimi, o bėgant metams su kaimynais pavyko susitaikyti bei užmegzti draugiškus santykius.

Pats turi „Cozy“ meniu mėgstamiausią patiekalą?

Meniu visuomet atspindėjo, ką mėgstu aš pats. Pavyzdžiui, pastaruoju metu valgau mažiau mėsos, todėl ir „Cozy“ meniu galima rasti nemažai vegetariškų ar veganiškų pasiūlymų, kurių anksčiau nebuvo.

Žinoma, firminės Cezario salotos, kultiniai varškėčiai ar garsieji sumuštiniai su mūsų pačių kepama duona savo vietas meniu išsaugos amžinai.

Ar yra kažkokių lietuviškų įpročių, kurie versle vis dar stebina po tiek metų?

Po 22 Lietuvoje praleistų metų mažai kas gali nustebinti. Tiesa, yra vienas dalykas, į sutartus darbo pokalbius neperspėję vis dar neatvyksta per didelė dalis kandidatų. Žmonės siunčia mums savo gyvenimo aprašymus, telefonu sutaria pokalbio laiką ir... nepasirodo. Taip elgiasi kas trečias, kartais net kas antras. Situacija su laiku mažai keičiasi, niekaip to neperprantu.

Pasidalink istorija, kurią apie „Cozy“ mažai kas žino.

Kai tik atsidarėme, mūsų virtuvė dirbdavo iki paryčių. Dėl to sulaukdavome nemažai norinčių baigti kitur pradėtas linksmybes, taip tapome dūzgių vieta. Vieno tokio vakarėlio metu juokaudami užrakinome duris ir pasakėme, kad norintys prisijungti gali lipti pro mažą langelį, esantį šalia jų beveik dviejų metrų aukštyje. Mūsų didelei nuostabai, taip tąnakt vidun pateko nemažai naktibaldų, jiems ši atrakcija labai patiko. Vėliau tai netgi tapo nedidele tradicija, kurią retkarčiais kartodavome.

Kaip ketinate paminėti gimtadienį?

Šį šeštadienį planuojame didelę šventę. Iš pradžių jaukiai pabūsime su visais artimiausiais, o nuo 22 valandos lauksime visų „Cozy“ draugų. Tiek viršuje, tiek apačioje gros buvę mūsų rezidentai, puikiai žinantys, ko būtent čia reikia geram vakarėliui. Neabejoju, kad nusimato epinė naktis – bus visai kaip senais gerais laikais.

Gal ir DJ Berniukas stos prie grotuvų?

Abejoju, pats seniai nebegroju. Be to, norėsiu kuo daugiau laiko praleisti su svečiais. Tikrai bus, ką prisiminti bei aptarti.

Pasidalinki trimis patarimais, kurie kitiems padėtų šioje srityje būti sėkmingiems 20 metų.

Visų pirma, tikėk tuo, ką darai ir daryk tai su didele aistra. Antra, kreipk dėmesį į skaičius. Suvokti finansinę realybę būtina, jei nori žinoti, kas vyksta versle ir kur reiktų tobulėti. Trečia, būk lankstus ir kūrybiškas – šiame versle išsilaiko ne stipriausi, o tie, kurie geriausiai prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių.