Režisierę Anna Hints filmui įkvėpė pirtis: „Tai saugi erdvė, kurioje galimos visos emocijos“
Estų režisierės Annos Hints filmas „Pirties seserys“ nukelia į Pietų Estijos miške esančią pirtį. Ten, gaubiamos karščio ir dūmų, moterys dalijasi asmeninėmis istorijomis. Nuo metų pradžios filmas buvo pakviestas į daugiau nei dvidešimt kino festivalių ir jį nuo pat pradžių lydėjo garsių kino kritikų ir kino apžvalgininkų pagyros. Dabar filmą „Pirties seserys“ išvysti gali ir Lietuvos žiūrovai.
Kada jums gimė filmo „Pirties seserys“ idėja?
Man visad kyla klausimas, ar filmo pradžia yra tuomet, kai su jo idėja kur nors aplikuoji, ar tuomet, kai jis gimsta dvasiškai. Kai galvoju apie filmą „Pirties seserys“, tai dvasiškai jis buvo pradėtas, kai man buvo 11 metų. Tuo metu mirė mano senelis, diena prieš laidotuves mes su močiute ėjome į pirtį. Ten ji atskleidė, kad senelis išdavė ją su kita moterimi. Močiutė išleido visas emocijas – nusivylimą, skausmą, pyktį. Tuomet aš supratau, kad pirtis yra saugi erdvė, kurioje galimos visos emocijos. Kitą dieną galėjome ramiai palaidoti senelį.
O kada supratote, kad šie patyrimai gali būti filmas?
2015 metais mudvi su mama viešėjome budistų vienuolyne Tailande. Ten buvome 26 dienų tylos stovykloje. Buvo 10 ar 12 diena, kai aš pradėjau girdėti balsus. Nesupratau, ar tai mano mamos, ar tėčio, ar draugų, ar mokytojų balsai. Atrodė, kad tai labai galingi kelių kartų balsai, bylojantys apie tai, ką turime ir ką patyrėme. Taigi šie balsai ir mano 11 metų patirtis dūminėje pirtyje susiliejo į filmo viziją.
Ir jūs ją užrašėte?
Ne, stovykloje negalėjau nei skaityti, nei rašyti. Nieko negalėjau. Bijojau, kad ši vizija gali išnykti, todėl nuėjau pas vienuolę su prašymu ją užrašyti, tačiau ji neleido. Sakė, kad jei balsas mumyse yra labai stiprus, tuomet galime nesijaudinti – jis išliks su mumis.
Šį metodą naudoju iki šiol – kai ateina vizija ir atsiranda noras ją užrašyti – aš neužsirašau. 26 dienas tikrinu, ar idėja pasiliks su manimi.
Jūsų filme moterys susitinka pirtyje, ten dalijasi asmeninėms istorijomis apie kūno priėmimą, moteriškumą, partnerio paieškas. Ar jūs žinojote jų istorijas prieš joms patenkant į pirtį?
Ne, nežinojau. Nei vienos iš jų. Turėjau taisyklę, kad mes nekalbame prieš pirtį, kalbamės tik joje. Toks buvo mano režisūrinis sprendimas. Net jei pajusdavau, kad kažkas nori kalbėtis, saugodavau tai pirčiai. Techniškai tam būdavome pasiruošę, kad kai stebuklai atsitiks dūmų ir karčio apsuptyje, mes tai užfiksuosime. Tam prireikė septynerių metų.
Kodėl taip ilgai užtruko? Laukėte istorijų, kurios užbaigs jūsų filmą?
Manau, kad šio filmo sėkmei reikėjo tiek metų.
Anna, o kaip jūs rasdavote herojes?
Pradėjau nuo to, kad kreipiausi į moterų bendruomenes, kurioms pati priklausau. Tad jos pasitikėjo manimi. Bet Estija yra maža, tik 1,3 milijono gyventojų, todėl labai greitai pasklido žinia, kad kuriu filmą ir moterys pradėjo į mane kreiptis. Buvo net taip, kad į kaimą, kuriame mes gyvenome, atvažiavo labai pasipūtusi moteris ir pareiškė, kad nori būti filme.
Ir jūs ją filmavote?
Taip. Nieko nežinojau apie tą moterį, bet pasitikėjau procesu. Žinojau, kad jos viduje yra labai daug dalykų.
Ir galbūt turėčiau papasakoti apie patį filmo kūrimo procesą, nes jis labai svarbus. Kino pramonėje yra įprasta, kad pirmiausiai tu pakiši herojams popierių, kurį pasirašę jie sutinka, kad viskas kas nufilmuota priklauso gamybos įmonei. Tačiau šio filmo kontekste tai atrodė taip neteisinga. Kai filmas toks jautrus ir intymus, kaip tu gali tą padaryti? Tam, kad sukurtum pažeidžiamumą, patys turite būti tokie pat pažeidžiami. Ryžomės rizikuoti: montažo etape kartu su herojėmis peržiūrėjome medžiagą ir jos turėjo teisę pasakyti „taip“ arba „ne“. Ir tik tuomet mes pasirašėme sutikimus.
Ar buvo nors viena, kuris atsisakė?
Ne, nebuvo.
Filme kai kurios moterys rodo savo veidus, o kai kurios ne. Ar tai taip pat buvo režisūrinis sprendimas?
Klausyti moterų norų ir nebijoti, kad jos nerodo savo veido, buvo mano pasirinkimas. Nes iš tikrųjų pirtyje tu nekreipti dėmesio į veidus, be veidų tai tampa kolektyvine patirtimi. Bet štai filmuojant antrus metus atvyko moteris, kuri filme norėjo filmuotis ir rodyti veidą. Pastebėjau, kad ji nuostabi klausytoja, o per jos veidą publika gali klausyti kartu su ja. Dėka jos supratau, kad klausytis yra lygiai taip pat svarbu, to reikia mokytis.