Režisierė Dalia Ibelhauptaitė – apie jaunus kūrėjus ir karjeros pradžią: „Reikėjo sukrėsti sistemą“
„Iš meilės ir tyro idealizmo sėkmės ir finansinių rezultatų negausi. Jei norime turėti pasaulinio garso atlikėjus, privalome investuoti į jaunus žmones, suteikti jiems galimybių augti ir tobulėti. Buvo laikas, kai bohemiečiams veždavome kalbos, dainavimo mokytojus iš Anglijos, Vokietijos, su mūsų atlikėjais dirbo pasaulinio garso, apdovanojimų laimėję dailininkai, choreografai, o ir aš pati operos solistams kūriau aktorinę mokyklą“, – taip šiandienius klasikinės muzikos atlikėjų pasiekimus pasaulyje aiškina Lietuvos ir Didžiosios Britanijos teatro bei operos režisierė, kino prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė.
Birželio pradžioje Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, vyksiantis Nacionalinis kultūros forumas mėgins sujungti tai, kas sunkiai sujungiama, – kultūrą ir verslumą, rašoma pranešime spaudai.
Apie tai forume ir kalbės tris dešimtmečius Londone gyvenanti ir pasaulinėse kino rinkose dirbanti D.Ibelhauptaitė. Ji įsitikinusi, kad tik sugėrę daug įvairiausių žinių Lietuvos kūrėjai bet kuriam pasaulio režisieriui gali pasiūlyti viską, ko jis nori, ir dar daugiau. „Kūrėjas turi būti patrauklus produktas rinkai, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų, nes konkurencija pasaulyje yra siaubingai didelė“, – ji patyrė.
D.Ibelhauptaitė buvo tas žmogus, kuris nutiesė kelią į sėkmę „Bohemiečiams“ arba „Vilnius City Opera“. 2000-aisiais režisierė D.Ibelhauptaitė, dirigentas – Gintaras Rinkevičius ir kostiumų dizaineris Juozas Statkevičius pirmą kartą susibūrė, kad Vilniaus festivaliui Trakų pilyje pastatytų „Kaukių balių“. „Bohemiečių“ pavadinimas menininkų grupei prigijo nuo didžiulio populiarumo sulaukusios Giacomo Puccini operos ,,Bohema“. Tarp bohemiečių – šiandien pasaulyje gerai žinomi vardai: Asmik Grigorian, Edgaras Montvydas, Justina Gringytė, Kostas Smoriginas, Aušrinė Stundytė, Vida Miknevičiūtė, Almas Švilpa ir daugybė kitų.
„Investicijos į jaunus kūrėjus visada atsiperka. Rezultatų nepamatysi iškart, gali jų laukti ir dešimt metų. Šiandien lietuvių operos atlikėjus matome lyderiaujančius pasaulio rinkoje. Didžiausiame Londono teatre, Karališkojoje „Covent Garden“ operoje, šį pavasarį buvo net trys lietuviai, kuriems buvo patikėti pagrindiniai vaidmenys. A.Stundytė dainavo „Toskos“ ir „Elektros“ pastatymuose, A.Grigorian matėme „Madam Buterflay“, K.Smoriginas visai neseniai baigė pasirodymus operoje „Karmen“, kur dainavo Eskamilijo partiją. Mažesnius vaidmenis atliko dar du – Romanas Kudriašovas ir Gabrielė Kupšytė. Visas pavasario operos sezonas Londone buvo padengtas lietuvių, o tokio dydžio šaliai kaip mes – tai negirdėta, nematyta, fenomenalu. Asmik triumfuoja prestižinėje Niujorko „Metropolitan Opera“ scenoje, o didžiausias Niujorko dienraštis „The New York Times“ rašo: „Grigorian yra tokia dainininkė, kuri vaidina kaip įgudusi, niuansuota aktorė...“ Šie žodžiai yra mūsų 15 metų darbo tiksliausias įvertinimas. Lietuviai dainuoja Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, didžiulis mūsiškių būrys. Be abejo, gali tiesiog džiaugtis: ai, kokie mes talentingi ir dėl to matomi, bet tai nebus visiška tiesa. Turime atsisėsti ir pasidaryti kruopščią strateginę analizę, kodėl šitai vyksta ir kaip mes iki to atėjome. Tai yra 15 metų investicijos, ir mūsų, ir atlikėjų, ir mūsų rėmėjų“, – neabejoja D.Ibelhauptaitė ir prisimena, kad prieš dvidešimt metų jiedu su dirigentu G.Rinkevičiumi ne tik matė jaunus žmones Muzikos ir teatro akademijoje, bet ir rado jiems vietos, suteikė galimybę augti, tobulėti.
Režisierė prisimena „Bohemos pastatymą“, kuriame dainavo vien jauni žmonės. „Anuomet buvo tokia nuostata – tegu palaukia, dar nepriaugo iki pagrindinio vaidmens. Sunkiai, „juodai“ dirbome, žinojau, kad, jei nori konkuruoti pasaulyje, scenoje turi ne tik puikiai dainuoti, bet ir kurti stiprų aktorinį vaidmenį, prilygti kino aktoriams. Vyresnioji karta taip nedarė. Nesakau, kad tai – blogai, bet mes norėjome dirbti kitaip, eiti koja į koja su pasauliu. Reikėjo sukrėsti sistemą, ir aš tai dariau: liepiau mažiau valgyti, daugiau sportuoti, kad atlikėjai gerai atrodytų scenoje, skaityti knygas, analizuoti personažus. Ir aš, ir Gintaras daug keliaudavome, matėme, į kurią pusę juda opera, stengėmės tas naujoves atvežti į Lietuvą. Būtinai turiu paminėti, kad Lietuvos verslas visada rėmė mūsų operą, jie irgi tikėjo, kad iš tų jaunų žmonių kažkas išaugs, o mūsų spektakliai reikalingi šalies publikai, ypač jaunimui.“
Lietuvos kūrybininkams, kurie nedirba valstybinėse organizacijose, dažnai sukuriamos kietos lubos – ir finansinės, ir struktūrinės. Talentingus kūrėjus ir jų potencialą jos tarsi įspraudžia į rėmus, kuriuos sulaužyti labai sunku. Arba jie turi įdėti daugybę pastangų, kurios tikrai labiau praverstų kūrybai nei sienų daužymui. „Kiek laiko galima praleisti maldaujant finansavimo pastatymams, kurie suteiktų daug svarbių galimybių daugeliui talentų? Mes turime duoti jaunam žmogui galimybę tobulėti, tik taip jie galės pasaulio režisieriams pasiūlyti viską, ko jie prašo, – reikia dainuoti stovint ant galvos – prašom, reikia kišti kaspiną tarp kojų pirštų – galime. Konkurencija pasaulyje – labai didelė, šalia talento turi mokėti galybę dalykų, kad pajėgtum išsilaikyti konkurencingoje aplinkoje“, – Dalia gerai žino pasaulio rinkos taisykles ir kartu stebisi, kad pamokos neišmokstamos.
Kažkas blogai yra mūsų sistemoje. Ji neabejoja, jei, matydama tokio ugdymo rezultatus, kūrėjams vis dar tenka kovoti dėl finansavimo: „Visame kultūros lauke mes, operos ir teatro kolektyvai, šiandien pirmaujame, skiname geriausių pasaulyje solistų apdovanojimus, Venecijos liūtus, laimime teatro festivalius, sėkmingai, o tai reiškia konkurencingai pasirodome užsienyje, bet tai yra ilgalaikis įdirbis – Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo, kurie visada pasitikėjo jaunaisiais statydami savo epinio mastelio darbus. Labai svarbu, kad ta energija toliau tęstųsi, kad nebūtų taip, jog po dvidešimties metų apsidairę mes pajusime stagnaciją, tuščią lauką.“
D.Ibelhauptaitė jauniems, karjeros siekiantiems žmonėms norėtų patarti, kad labai svarbu būti pastebėtam ne vieną kartą. Rezultato reikia siekti nuosekliai ir atkakliai, žinoma, galimybių ir pinigų paieška dažną išvargina, todėl nemažai žmonių lieka dirbti Vakaruose. Vien dėl to, kad ten lubos neegzistuoja. „Nebijokime atsidaryti pasauliui, uždarumas nieko gero neduoda, Lietuvą mes sugebėjome pramušti į pasaulio kultūros erdves tik todėl, kad buvome alkani patirčių, kad kovojome už idėjoms, energijai ir talentams atvirą Lietuvą.“
Režisierė pasakoja, kad 2006 metais Lietuvoje primą kartą dirbo garsus dailininkas, scenografas Dickas Birdas. Jis kūrė scenografiją „Bohemos“, „Svynio Todo“, „Fausto“ pastatymams. Kartu su juo atvyko dekoracijų dažytoja, anuomet išmokiusi savitų technikų, lietuvių meistrai galėjo tobulėti, semtis naujų kūrybos idėjų ir mokytis kitokių profesinių dalykų. Šiandien jie – populiariausi Lietuvoje. „Kai kalbuosi su kino prodiuseriais, jie sako: „Jūsų kūrėjai – fantastiški.“ Mes turime labai daug galimybių, tik ne visomis naudojamės. Štai, neseniai 50 procentų muzikos dideliam Holivudo veiksmo filmui įrašėme Vilniuje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, maestro G. Rinkevičiumi ir muzikos prodiuseriu, „Grammy“ nominantu Viliumi Keru, nors iki to niekas čia to nedarė. „Kokybė – geresnė nei Budapešte ar Prahoje“, – po įrašo pasakė muziką kūręs kompozitorius“, – apie Lietuvos kūrėjų galimybes kalba D.Ibelhauptaitė.
Kol kas grįžti į Lietuvą ir čia kurti naujų spektaklių režisierė neplanuoja. Kongresų salė, kurioje vykdavo jos operų pastatymai, restauruota ir pritaikyta tik koncertams. „Su „Vilnius City Opera“ žadame keisti profilį ir jau turime sumanymą, ką darysime, tik nesu tikra, ar galėsiu dėti tiek jėgų ir laiko ieškodama pastatymams finansų, kiek įdėdavau anksčiau. Lietuva – labai maža šalis, rėmėjų surasti vis sunkiau, tokios paieškos atima labai daug laiko, energijos ir sveikatos. Dabar jau pasaulinio garso solistai lietuviai nedainuos šešių spektaklių iš meilės Lietuvai, kad galėtume juos pakviesti į spektaklį, reikia lėšų. Visada galima pakelti bilietų kainas, bet kas mokės už bilietą 150 eurų Lietuvoje? Ir visai nesvarbu, kad Londone jis kainuoja gal dvigubai. Kad ir kaip būtų gaila tai girdėti, bet esame nekonkurencingi surinkti pačių užaugintus ir pagimdytus solistus, kurie dainuoja pasaulio scenose. Taigi, kol esu kupina energijos, minčių, noriu pamėginti aikštelėje, kur ribos neegzistuoja, kur galiu save išmėginti maksimaliai.“
D.Ibelhauptaitė ir jos pranešimas „Investavimas į kultūrą ir talentus: lokali ir globali sėkmė“ Nacionaliniame kultūros forume – birželio 6 dieną, nuo 12 valandos, Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Forumo organizatorius – Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija. Forumą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, partneriai – Vytauto Didžiojo universitetas, „Baltic–American Freedom Foundation“, AGATA, Vilniaus miesto šokio teatras | mokykla „Low Air“, Lietuvos dizaino asociacija, „Goethe–Institut Estonia“, „Menų komunikacija“.
Režisierė ir kino prodiuserė taip pat dalyvaus diskusijoje „Kultūrinio verslumo receptas regionuose“. Diskusiją moderuos kultūrininkas, rašytojas, televizijos laidų vedėjas Rytis Zemkauskas, apie kultūrinį verslumą regionuose kalbės Lietuvos kultūros viceministras Rimantas Mikaitis, Lietuvos kultūros tarybos vadovė Asta Pakarklytė, Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis, „The Critical“ tyrimų ir strategijos komandos vedlys Eugenijus Kaminskis, žurnalistas, TV prodiuseris, keliautojas Vytaras Radzevičius, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos pirmininkas Laurynas Žakevičius ir kiti.
Forumo dalyviai ir svečiai turės galimybę pasidairyti „Kūrėjų expo“ erdvėje, kur bus pristatomos verslios kūrybinės iniciatyvos, paklausyti dainų autoriaus ir atlikėjo iš Dzūkijos Roko Kašėtos, – atlikėjo pasirodymą forumo svečiams dovanoja LATGA.