Režisierė Dalia Ibelhauptaitė pristatė operą „Toska“: „Ji – mūsų brandos ženklas“

Daug įvairių asociacijų keliantis laikotarpis, kaip ir spaudos konferencijos vieta, buvo pasirinkti neatsitiktinai.

Bene pusė operos veiksmo įvyksta bažnyčioje, tik paradoksaliai, niekas neateina ten melstis. „Toskos“ laikmetis, ar kalbėtume apie siužete nurodytą Napoleono karais ir žiaurumu užtvindytą 19 a. pradžią, ar operos sukūrimo laiką (1900), ar režisierės pasirinktus 40-uosius II-ojo pasaulinio karo draskomoje ir teroro ideologija persunktoje fašistinėje Italijoje, – juos visus vienija karinių neramumų ir konfliktų nuotaikos. Tai laikai, kuomet galingi paskelbiami teisiais, o nekalti – kaltais, kitaip mąstantis patenka į politinio teroro girnas, o bet kokia individualybė, emocija ar mintis neatitinkanti „karo laimėtojo“ filosofijos yra sunaikinama. Todėl nenuostabu, kad žmonės pradeda bėgti į bažnyčią, – juk ji visais laikais yra matoma kaip prieglobsčio vieta. Ypatingai tuomet, kai meilė, politika ir menas, – tampa vienas kito įrankiu, o šalis panašėja į policinę valstybę.

„Pastaraisiais metais mes vis dažniau girdime karo pavojaus grėsmių, ore tvyro pastovi įtampa ir nepasitikėjimas, įtariai žiūrime į visus. Todėl dabar, kaip niekada, yra tas laikas, kai menas turėtų drąsiai priminti žmonėms, kokios buvo praėjusių karų pasekmės ir kiek kančios, siaubo buvo išgyventa. Mūsų karta nepatyrė karo ar teroro, bet mes visi stovėjome pionierių eilėje, saliutuodami praeinančiam vadui. Kai aš žiūriu į jaunųjų fašistų susibūrimų nuotraukas 40-ųjų Italijoje, kai matau tų vaikų uniformas ir veidus, jos man grėsmingai primena mūsų pionieriškas dienas, nors mes ginklų ir neturėjome. Mes turime būti atsakingi, kad tai nepasikartotų.” – pasakojo D.Ibelhauptaite.

„Mane persekioja klausimas: ką pirmiausia paaukotum tuomet, kuomet pagrindinis tave persekiojančių siekis yra sunaikinti tavo asmenybę? Jautri meno ir politikos jėgų tema „Toskoje“ – ypatingai svarbi, skaudžiai primenanti, jog kultūra visuomet buvo vienas iš pagrindinių valdžios įrankių. O kaip žinia, kiekvienai valdžiai menas yra priimtiniausias tuomet, kai yra „saugus“. Šiandien, kai dažnai jaučiamės lyg ant dar vieno karinio konflikto slenksčio yra svarbu galvoti ir kalbėti apie tai ir plačiai atmerkus akis stebėti situaciją.“, – toliau dėstė D. Ibelhauptaitė bei teigė esanti itin patenkinta surinkta solistų komanda.

„Toskoje“ pagrindinį vaidmenį atliks pastaruoju metu Vokietijoje dainuojanti Sandra Janušaitė. Būdama viena iš ištikimiausių „bohemiečių“, Sandra debiutuoja Toskos rolėje. Šiandien stebint šią solistę, D. Ibelhauptaitė sakosi galinti „verkti iš laimės nuo to, koks drastiškai skirtumas yra tarp to, kokia Sandra buvo pries 12 metų, atėjusi repetuoti „Likimo galios“ ir to, kokia ji yra šiandien. Artistas dėl to ir yra gražus: žvelgdamas į jį gali matyti visus jo pasikeitimus, matyti, kad didžiulio darbo dėka jis kyla, tobulėja ir auga. Tuomet ir pats supranti savo darbo prasmę – jei investuosi į jauną žmogų energiją, žinias, meilę ir daug dirbsi – puikus rezultatas neišvengiamai ateis. Būtent tai dabar yra įvykę su Sandra, kuri yra absoliučiame savo, kaip operos solistės, profesijos pike.“

Antroji Toska, – solistė, kuri šiame vaidmenyje debiutavo vos 25-erių, būdama trečiame kurse, ir ne bet kur, o vienoje pagrindinių operos pasaulio scenų – Maskvos Didžiajame teatre. Jauna ir be galo talentinga gruzinų kilmės Svetlana Kasyan, Toskos partiją jau spėjo atlikti Venecijoje, Turine ir Šveicarijoje.

Dailininko Kavaradosi vaidmenyje taip pat tarptautinis duetas – Kristian Benedikt, kurio jau metus nebuvo matyti Lietuvos scenoje ir Sergėjus Poliakovas (Rusija), kurį VCO žiūrovai atsimins iš „Trubadūro“ spektaklių. Abu tenorai jau yra dirbę su „bohemiečiais“ ir džiaugiasi galėdami čia sugrįžti vėl, kaip ir įspūdingą Skarpijos vaidmenį atliksiantys neseniai Londono Karališkąją sceną pakerėjęs Kostas Smoriginas ir specialiai iš Vokietijos atvykęs Almas Švilpa. A. Švilpa ne tik debiutuoja Skarpijos vaidmenyje, bet ir to ypatingai laukia, – tai jo svajonių vaidmuo. Solistas atvyko puikiai pasirengęs darbui, nors balandis yra jo labiausiai užimtas mėnuo, solistui kartais tenka per savaitę sukurti 5 skirtingus vaidmenis skirtinguose operos teatruose, tačiau jis vis tiek atrado laiko „bohemiečių“ pastatymui.

Operos veiksmas VCO spektaklyje persikelia į fašistinę Italiją. To meto atmosferą režisierei padeda kurti scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dizaineris Jon Morrell (D. Britanija) ir šviesų dizaineris Eugenijus Sabaliauskas. J. Morrellis jau yra atskleidęs, jog jis įkvėpimo sėmėsi ne tik iš to meto kino žvaigždžių nuotraukų, bet ir Niujorko mafijos bosų įvaizdžių. Beje, kino, kaip ir visada kuriant D. Ibelhauptaitei, bus daug, čia galime tikėtis itin tikslios vaidybos filmavimo aikštele virstančioje Kongresų rūmų scenoje.

G.Puccini – ypatingai svarbus kompozitorius „bohemiečiams“. Su jo „Bohema“ prasidėjo netrukus jau penkioliktus metus skaičiuosiantis D. Ibelhauptaitės ir G. Rinkevičiaus tandemas. „Šiandien daug kas svarsto: ar tai nuo pat pradžių buvo planuota, – sukurti naują operos teatrą. Jau legendine tapo istorija, kuomet aš sakiau kad „Bohemos“ bus trys, o Dalia sakė – šešios. Žvelgiant atgal, aišku, kad nesitikėjome tokių rezultatų, negalėjome net svajoti, kad tiek solistų išplauks į plačiausius Europos operos vandenis, kad iš visos mūsų veiklos išaugs naujas operos teatras. Teatrai negimsta nei kas metus, nei kas dešimtmetį. Mes tiesiog labai daug dirbome. Žengėme žingsnį po žingsnio. Matyt, dviejų, tokių stiprių, kaip mūsų, energijų sąjunga ir atneša dvigubai didesnius rezultatus. Todėl ir galėjome įgyvendinti tai, ko negalėjo kiti.“, – dar sezono pradžioje samprotavo maestro G. Rinkevičius.

Neatsitiktinai, užbaigiant 9-ąjį sezoną, kūrėjai imasi jau trečiosios kompozitoriaus operos ir tiki, jog šis, žymiai aštresnis kūrinys jų repertuare pakeis legendinę „Bohemą“ ir taps kolektyvo brandos atspindžiu.