Režisierė Gabrielė Tuminaitė: „Mano tikslas – kurti, o ne pralenkti tėvą“

Tikras iššūkis garbingai palydėti tokį didį menininką.

Tai iš tiesų iššūkis. Kai Tumino paprašė sukurti spektaklį, laiko iki festivalio buvo likę nedaug. Laimė, kad jo komandoje tokie kūrėjai kaip kompozitorius Faustas Latėnas, scenografas Adomas Jacovskis, choreografė Anželika Cholina, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas. Labai noriu asistuoti, padėti, stebėti visas repeticijas, nes nesijaučiu jau išsipildžiusi kaip kūrėja ar žinanti visus atsakymus. Todėl, kai tik studentai gauna progą stebėti garsių režisierių repeticijas, aš mielai įsilieju į būrį. Šis darbas man irgi bus tarsi mokykla. Kartu ir uždarbis, nes kultūros finansavimas tampa vis sudėtingesnis. 

Todėl jeigu ne Neapolis, būčiau važiavusi užsidirbti kur nors kitur, nes kuo toliau, tuo labiau darbas kultūros srityje vertinamas kaip hobis, o ne kaip profesija. Savotiškas iššūkis yra ir vieta, kurioje rodysime spektaklį. Statyti spektaklius amfiteatruose yra atskiras teatro žanras – kitoks repeticijų laikotarpis, tikslesnis pasirengimas. Kurdamas tokioje aplinkoje jautiesi pakylėtas. Amfiteatrai visada buvo statomi ypatingose vietose: kur yra nepaprastas gamtovaizdis, kur apskaičiuotas net saulės ar mėnulio patekėjimo laikas. Ten būnant jauti harmoniją tarp gamtos, žmogaus ir meno.

Džiaugiuosi, kad organizatoriai nusprendė taip pagerbti šviesaus atminimo Eimuntą Nekrošių, – Italija visada buvo kūrybinė Nekrošiaus erdvė. Malonu, kad kreipėsi ne į ką kitą, o į Rimą Tuminą. Tai – tarsi graži sąsaja. Matyti, kaip jie gerbia šią lietuviško teatro epochą. Visas Neapolio festivalis yra skirtas Eimuntui Nekrošiui. Kaip gaila, kad ne Lietuvoje tai vyksta... Kad mes pastėrę sėdime ir laukiame kažkieno leidimo švęsti, gerbti didžiuosius savo režisierius...

Stovėdama šalia tėčio – Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjo ir režisieriaus Rimo Tumino – jaučiatės lygiavertė?

Tikrai ne, nes jo dydis, mastas kitas. Stoti šalia kaip kitos kartos ir kito požiūrio režisierė galiu, bet lygintis – ne, nes tėčio kartos pasiekimai kiti, siekiai visai kiti. Mano karta dar tik kuria savo teatrą, ieško savo raiškos būdų.

Patinka, kad Lietuvoje manęs nelygina su tėčiu. Dažniau priima kaip Tumino mokinę. Netgi kritikai netapatina mūsų kaip šeimos narių, o pabara kaip mokinę. Rusijoje yra kiek kitaip: ten nuolat pabrėžiama: „Tumino dukra, dukra...“ Ten labai vertinamas ryšys ir tęstinumas: jeigu esi dukra ir irgi režisierė, vadinasi, spektaklius statysi lygiai taip pat kaip tėvas. Arba kad privalai stengtis trigubai daugiau, kad pranoktum tėvą. Neįmanoma! Gal dėl to net vengiu važiuoti ten statyti spektaklių. Ten pabuvusi supratau, kad mano užduotis nėra pralenkti tėvą – save turiu nugalėti, pagal save kurti. Nereikia bandyti būti geresniam už Bergmaną, Tuminą ar Nekrošių... Būk geresnis už save. Lygiai taip pat nėra geresnio teatro – yra tavo kraujo arba ne tavo.

Vilniaus mažajame teatre jums turbūt kiekviena kertė pažįstama? Kaip dauguma aktorių ir režisierių vaikų jūs irgi užaugote šalia scenos?

Mes gyvenome gausi šeima: aš, tėvai, seneliai (mamos tėvai) ir mano teta (mamos sesuo). Ir dar didelis šuo. Su teta buvome, galima sakyti, kaip seserys, nes ji už mane vyresnė vos šešeriais metais. Todėl neteko augti teatro užkulisiuose – išeidami į darbą tėvai turėdavo su kuo mane palikti. Bet puikiai prisimenu Sąjūdžio laikus: aktoriai, režisieriai, scenos darbininkai atsivesdavo vaikus, po repeticijų visi kartu dainuodavome patriotines dainas arba eidavome prie Katedros į mitingus. O teatrą vertinau tiesiog kaip tėvų darbo vietą. Vaikystės prisiminimuose jis likęs labiau iš žiūrovo pozicijos: eidavau žiūrėti spektaklių.

Ir jokių romantiškų svajonių: „Eisiu tėvų pėdomis!“ – nepuoselėjote?

Patikdavo tėvo spektakliai, bet režisūros primygtinai niekas nei kišo, nei atkalbinėjo nuo jos. Tėvai pasitikėjo ir leido rinktis. Labiausiai viliojo kinas ir kino režisūra, bet atskirų kino režisieriaus studijų tuo metu nebuvo, teikdavo vaizdo režisieriaus diplomą. Todėl Vilniaus universitete stojau į kultūros istoriją ir antropologiją: buvo įdomu tyrinėti žmones, jų grupes ir socialinius darinius, aiškinti, kodėl jie atsiranda ir ką reiškia. Man net pasirodė, kad tai labai artimos su kinu sritys. Bet po trečio kurso supratau, kad vis tiek noriu būti režisiere. Tą vasarą būtent tėtis rinko studentų kursą. „Tuminą visi vertina kaip puikų režisierių, dėstytoją. Kam gi aš specialiai bėgu nuo jo?“ – susimąsčiau. Mamai gal mažiausiai patiko toks mano pasirinkimas. O aš nebegalvojau apie tai, kad studijuosiu pas tėvą, – svarbu buvo mokytis pas režisierių, kurio darbai patinka, kuris turi daug vertingų žinių.

Tėvas nuolaidžiavo dukrai ar kaip tik buvo griežtesnis nei kitiems studentams?

Abu sugebėjome atsieti giminystę nuo mokslų. Net namie pietaudami ar vakarieniaudami su tėvu neaptarinėdavome paskaitų. Laimė, ir kurso draugai nėra nieko pikto ar užgaulaus pasakę. Jei kildavo keblesnių situacijų, iš jų sulaukdavau daugiau užuojautos ir supratimo. Po šiai dienai su daug kuo iš kurso esame geri draugai.

Tai, kad Tuminą pažinojau ne tik kaip pedagogą, bet ir kaip tėvą, man netgi padėjo: kitiems galėdavau aiškiau perteikti jo pastabas. Aš juk matau, kad tėvas nepyksta, o tiesiog sau įprastu tonu sako pastabą, pataria. Būdavo, kad kursiokams arba aktoriams aiškindavau: „Čia ne tau, ne apie tave. Čia apie personažą, apie kūrinį.“ Tam tikra prasme būdavau tėčio žodžių, emocijų ar reakcijų vertėja.

Pagal socialinius parametrus esu nulinčiuota jau iš anksto, nes esu moteris, blondinė ir dar garsaus režisieriaus dukra. Kur jau blogiau... O kaip tik čia – šiame nuostatų kalėjime – turiu ieškoti laisvės, dažnai jos reikalauti.

Jau pagarsėjote kaip režisierė, kuri imasi lietuviškų kūrinių. Ir dar tokių kaip Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, Žemaitės „Marti“ – juos dar mokykloje per literatūros pamokas privalomai ir nelabai noriai skaitydavome...

Lietuvių literatūra niekad nesidomėjau. Bet pirmą sėklą manyje pasėjo spektaklis „Madagaskaras“. Jį tėvas pastatė ir pradėjo rodyti, kai aš apie režisūros studijas dar nė negalvojau. Tai buvo įvykis: Tuminas sukūrė naują teatro kalbą, raiškos būdą ir leido suvokti, kad visa tai – apie mus, mūsų istoriją. „Madagaskarą“ jau penkiolika metų rodo triskart per savaitę ir salės vis dar pilnos. Nuo šito spektaklio aš ir patikėjau lietuviška dramaturgija.

Man buvo apie trisdešimt, jau buvau stačiusi spektaklį Maskvos teatre „Sovremenik“. Tuo metu dar ir asmeninė krizė buvo užslinkusi: jaučiausi pavargusi, todėl norėjau normalaus, paprasto, aiškaus kūrinio, kuris bylotų: gyvenimas yra gražus. Paėmiau pasiskaityti Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“. Skaičiau ir verkiau – ne iš gailesčio, o iš gražumo ir liūdesio. Nuostabus pasaulinio lygio kūrinys, kuriame charakteriai vystomi subtiliai, įvykių montažas puikus! Kai susitikome su aktoriais ir pradėjome repetuoti, daugiau ne spektaklį statėme, o skaitėme ir kalbėjomės apie gyvenimo paslaptis, gėrėme baltąjį vyną ir klausėmės muzikos. 

Pamenu, kaip aktorius Mindaugas Capas vis dūsavo: „Kaip gera normalų tekstą skaityti ir kalbėti...“ Jaučiau, kad turime sukurti kuo paprastesnį, natūralesnį spektaklį, turime perteikti tikrąjį jo žavesį. Tiesa, į sceną lipome su baime, kad žiūrovai mūsų nesupras ir nurašys. Aš net iš anksto pykau ant žiūrovų! Bet iš tiesų pykau ant savęs, kad buvau nurašiusi lietuvių literatūrą. O spektaklis labai sėkmingas, aktorė Agnė Šataitė už Severiutės vaidmenį net gavo „Auksinį scenos kryžių“! Vadinasi, žiūrovams irgi reikia tokių medžiagų, temų – tapatybės klausimas aktualus visais laikais.

Su Žemaitės kūriniu „Marti“ įvyko panašiai. Nieko daug neplanuodama atsiverčiau paskaityti ir supratau: „O Viešpatie, čia juk apie šiandieną parašyta! Apie vyrų elgesį, moterų padėtį – apie visas mūsų dabarties problemas, mūsų mentalitetą.“ Ir parašyta viskas trumpai, aiškiai, baisiai – kaip būdinga Žemaitei. Be išeities ir vilties – toks psichologinis siaubo apsakymas. Net archajišką tekstą palikome, nes jis dar skaudesnis ir aiškesnis, negu būtume šiuolaikiškai perrašę ar pridėję kokių nors aiškinamųjų šiandienos gyvenimo scenų.

Kodėl tas kūrinys jums taip atliepė?

Kai skaičiau Žemaitės „Marčią“ ir prieš akis kilo Katrės paveikslas, mačiau šiuolaikinę, nuostatų pripumpuotą moterį: pasitempusi, susitvarkiusi, nuoširdžiai tikinti – nesvarbu, kad į mėšlą, bet ji viską pakeis, paskleis šilumą, sukurs grožį, bus tobula žmona... Tačiau Vingių Jono abejingumas ir nenoras keistis, pasirodo, yra daug galingesnė jėga ir ji pražudo Katrę. Norėjau, kad spektaklis sukeltų diskusiją: ar verta aukotis, ar verta taisyti santykius, kurie tave žemina ir kankina? Ar moters gyvenimo esmė yra žūtbūt turėti vyrą šalia? Labai daug socialinių temų ir darinių paskatino kurti šį spektaklį. Nesiimu jų kritikuoti ar vertinti tik neigiamai. Man jie įdomūs kaip reiškiniai – iš kur atsirado, kodėl tiek daug?

Jūs taip pat esate patyrusi marčios dalią ir nepavykusios santuokos skonį.

Vienas žurnalistas po interviu pasiūlė suburti judėjimą „Aš esu marti“. Tačiau tokio marčios likimo kaip Katrė Žemaitės apysakoje aš, ačiū Dievui, išvengiau. Taip, patyriau skyrybų procesą, bet su anyta puikiausiai sutariame ir dabar. Man pasisekė, kad uošviai – išsilavinę, protingi žmonės. O skyrybų skonis iš esmės yra kartokas. Net nesvarbu, kaip – draugiškai ar karingai – skiriesi.

Kodėl jums nepavyko išsaugoti šeimos?

Dėl daugelio priežasčių, iš kurių svarbiausia – dar buvome vaikai. Tegu suaugę, bet vidumi vaikai – su ryškiai išreikštais egoistiniais poreikiais. Aš nelabai paisiau, ko jis nori. Pykdavomės kaip sesė su broliu, kurie nepasidalija daiktais, įtaka ar dėmesiu. Išminties neturėjome. Pagaliau, nors mylėjome vienas kitą, poreikio kurti šeimą dar nejautėme. Atrodė, viskas bus paprasta: aš, jis, vaikas – susitarsime, susidėliosime, bus taip, kaip buvę. Bet kai vaikas gimsta, viskas sugriūva į vieną krūvą ir dar susimaišo – draugystė, šeima, tėvystė... Normalu, kad mes nesusitvarkėme.

Dar viena priežastis – bandžiau būti ne tik savimi, bet ir supermamyte. Ištekėjau gana anksti – 24-erių. Ir diplominį gyniau, ir gimdžiau beveik tuo pačiu metu. Dėl to išgyvenau didžiulį stresą, nes niekaip negalėjau susitvarkyti su ta vaikui gimus užplūdusia jausmų, begalinės meilės ir amžino kaltės jausmo banga. Kaip tik buvo supermamyčių eros ir ekologinių produktų pradžia – visos tik ir kliedėjo dėl to. 

O tu, jauna mama, esi kryžkelėje: savo mamos patarimų, kaip auginti vaiką, klausyti negali, nes jie pasenę. Interneto forumai pilni nesąmonių, kurios deklaruojamos kaip šventa tiesa: pavyzdžiui, jei duosi kūdikiui žinduką, užaugęs jis bus narkomanas, arba iškelsi kūdikį atskirai į lovytę – traumuosi visam gyvenimui. Dabar suprantu, kad per daug skaičiau tų nesąmonių ir per daug stresavau. Dėl to trejus metus blogai miegojau – grūsdavomės vienoje lovoje, kad tik vaikui nebūtų traumos. Arba bėgdavau į teatrą dirbti jausdama kaltę, kad mano vaikas šiuo metu traumuojamas, nes aš ne su juo... Turbūt jeigu būčiau buvusi vyresnė, daug ką būčiau priėmusi kur kas ramiau.

Ačiū Dievui, turiu nuostabią mamą ir puikią anytą, jos man labai padėjo po skyrybų. Kai turiu dirbti, jos prižiūri anūkę, nes nenoriu, kad mano vaikas augtų teatre. Prieš spektaklio premjerą aš iš tikrųjų namo grįžtu tik pernakvoti. Ačiū artimiausiems, kad tuo metu galiu sau leisti pamiršti mamos rūpesčius. Nes bandant daryti ir viena, ir kita išeina makalynė, nukenčia abi sritys. Bet tokių sąlygų kaip aš mažai kas turi. Todėl daugumai ir kyla dilema – arba augini vaiką, arba darai karjerą.

Šiuolaikinė moteris deklaruoja, kad viską galima suderinti...

Nelabai tikiu, nes kas nors vis tiek nukenčia. Juk vaikui visada ir visur reikia dėmesio. Dukrai Izabelei dabar dešimt, bet gal tik prieš kelerius metus tarsi atsipeikėjau – kokia ji jau didelė, savarankiška! Tačiau vis tiek kol užauginsi žmogų... Štai neseniai paaiškėjo, kad dar kasos pati susipinti nemoka – sėdome ir mokėmės.

Mano gyvenimo būdas buvo nesusijęs su buitiniu, normaliu gyvenimu. Blaškiausi tarp darbo ir namų, ryšiai su draugais trūkinėjo, nebesupratau aplinkinio gyvenimo, nepastebėjau, kas naujo atsidarė, užsidarė, pasikeitė, kokios muzikos klausytis, kaip rengtis... Izabelei buvo jau kokie šešeri, kai pradėjau lankytis pas psichologą tikėdamasi, kad gal jis mane išmokys normalaus gyvenimo, atkabins nuo manęs tą amžiną kaltės jausmą ir susidvejinimą tarp to, kokią save įsivaizduoju ir ko noriu iš tiesų. 

Pamenu, per vieną sesiją apsisprendžiau: „Viskas, šią vasarą aplankysiu kiek įmanoma daugiau festivalių, eisiu linksmintis. Ir Izabelei viskas bus gerai – ji turi nuostabias močiutes!“ O juk iki tol mano planai buvo užsirašyti į dar vienus tėvystės kursus, pasistengti būti dar geresne mama... Bet palauk, ką duosi savo vaikui, jeigu pati niekuo nesidomi, nematai gyvenimo, nerandi savęs? Ir ta vasara, kai leidau sau šiek tiek pabūti viena, buvo nuostabi, užsimezgė draugysčių, gimė naujų idėjų, įkūrėme eksperimentinę erdvę „Kvartalas“. 

Pagaliau savotiškas išsilaisvinimas buvo ir einant iš namų pasiimti tik savo rankinuką, o ne krepšį su daiktais, kurių gali prireikti vaikui. Vėliau nėriau į darbus, o paskui atėjo etapas, kai galėjau visiškai atsiduoti motinystei: buvau su dukra, mes keliavome, pažinome, mokėmės. Taip radau pusiausvyrą savo gyvenime kaip mama.

O kaip moteris radote širdžiai artimą žmogų? Moteriškumo kursai, gebėjimas būti deive vyrui – kone būtinybė kiekvienai šiuolaikinei moteriai.

Taip, draugauju su kino operatoriumi, susipažinome per kiną. Gyvenimas yra labai įdomus ir, deja, trumpas, kad mažiausiai pusę jo skirtum vaidybai. Žaviuosi moterimis, kurios iš prigimties yra švelnios, moteriškos, romantiškos deivės. Galbūt joms tai ir padeda kurti santykius. Bet aš noriu turėti žmogų draugą, kuris priima mane tokią, kokia esu. Tai nereiškia, kad galiu būti grubi ar pikta. Ne. Bet išties didelė laimė yra sutikti žmogų, prieš kurį nereikia vaidinti deivės, jeigu nenori.