„Irena visada kalbėjo ne apie tuos, kurie žudė, o apie tuos, kurie gelbėjo. Man atrodo, nėra geresnio laiko pasirodyti šiam filmui nei dabar, kai pasaulyje tiek daug neapykantos ir susiskaldymo“, – susimąsto Giedrė ŽICKYTĖ (45). Viena žymiausių Lietuvos dokumentinio kino kūrėjų pristato naujausią savo filmą „Irena“, dedikuotą šviesaus atminimo teatrologei Irenai Veisaitei, kartu – ir žmogiškumui.
Tavo kūryboje tai pirmas kartas, kai prisilieti prie skausmingos Holokausto temos?
Taip. Artimai bendrauti su Holokaustą patyrusiais žmonėmis iki šiol nebuvo tekę – juolab kad jų apskritai likę nedaug. Bet, tiesą sakant, viskas prasidėjo ne nuo temos, o nuo pačios Irenos asmenybės. Žinoma, jos gyvenimo istorija neatsiejama nuo vienos didžiausių XX amžiaus tragedijų, tačiau filmas ne vien apie tai: tai pasakojimas apie žmogų, kuris, perėjęs neįsivaizduojamas kančias, sugebėjo savyje išsaugoti šviesą ir šilumą. Irena buvo legendinė Vilniaus intelektualė, kurios namuose rinkdavosi žmonės iš viso pasaulio. Man irgi teko laimė ją pažinti: nors mudvi skyrė penkiasdešimt metų, būdama su ja niekada nejaučiau to skirtumo.