Režisierė Giedrė Žickytė: „Kartais net nežinau, ar turiu savo realųjį pasaulį“

Keturios „Sidabrinės gervės“, viena iš jų – už geriausią režisūros darbą. Prisipažink, tikėjaisi laimėti? Juk ne veltui ceremonijai pasipuošei Juozo Statkevičiaus suknele, paruošei padėkos kalbą.

Už ilgametražį dokumentinį filmą statulėlę gauti tikėjausi, bet eidama svarsčiau: jei negausiu, tai irgi bus įvykis – tiek nominuota, o nieko negavo (juokiasi)! Tikėtis galima, bet juk niekas neišduoda, nepasako, ar tikrai laimėsi. Mano filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ taip pat buvo nominuotas „Sidabrinei gervei“, visi kartojo, kad tikrai nugalėsiu, bet... nenugalėjau. 

Visai ne keista, kad prieš paskelbiant pirmąją nominaciją širdis pradėjo smarkiau plakti, lūpos džiūti, skelbiant antrąją – nusiraminau, o atsiimti ketvirtąją statulėlę jau netgi buvo visai smagu. 

Dokumentinio filmo kūrėjas ne taip ir dažnai pripažįstamas geriausiu.

Džiaugiuosi, kad po truputį tai tampa pasauline tendencija. Prieš porą metų pirmą kartą per septyniasdešimt metų geriausia Venecijos kino festivalyje pripažinta dokumentinė juosta „Šventas greitkelis“. Kitų didžiųjų kino festivalių programose taip pat atsiranda dokumentinių filmų, jie laimi prizus. 

Vis dar tenka susidurti su požiūriu, kad dokumentika – tarsi mažiau patraukli žiūrovui nei vaidybinis kinas. Bet juk tiek vienas, tiek kitas yra filmai, jie abu pasakoja istoriją, kelia emocijų, o visa kita – tik žanro klausimas, per kurį kūrėjas išreiškia savo mintis. Smagu, kad vis dažniau dokumentinės juostos įleidžiamos į kino teatrus, žmonės vis daugiau jų pamato, dažnai netgi prisipažįsta, jog labiau patiko už kurį nors populiarų vaidybinį filmą. 

Tai – tikras gyvenimas, o jis neretai prirašo daug įdomesnių scenarijų nei žmogus. Viskas priklauso nuo to, kokią emociją sukursi ir kokią mintį ištransliuosi. Žinai, man atrodo, kad sukurti gerą dokumentinį filmą netgi sudėtingiau...

Kodėl?

Jei fotomenininkas Vitas Luckus būtų buvęs vaidybinio filmo herojus (nors visiškai neįsivaizduoju, koks aktorius galėtų jį suvaidinti), manau, būtų buvę daug lengviau rasti sprendimus, kaip parodyti aštresnius genijaus gyvenimo momentus. Kurdamas dokumentiką režisierius prisiliečia prie kito žmogaus gyvenimo, jį keičia, todėl prisiima didžiulę atsakomybę už tai, kas pasiekia ekraną. Ne vienas garsus kūrėjas dėl etinių dalykų metė dokumentiką ir ėmėsi vaidybinių filmų. 

Didžiausias iššūkis man ir buvo sugalvoti, kaip prisikasti kuo giliau nieko neįžeidžiant. 

Didžiausias iššūkis man ir buvo sugalvoti, kaip prisikasti kuo giliau nieko neįžeidžiant. Kuriant „Meistrą ir Tatjaną“ teko prisiliesti prie labai jautrių ir skaudžių išgyvenimų. Po tragiškos Luckaus žūties Tania išvažiavo į Ameriką ir ten pradėjo naują gyvenimą. Po dvidešimt penkerius metus trukusios tylos galiausiai mes kartu atidarėme dureles į praeitį.

Tatjaną labai pamilau ir man pačiai skaudėjo, kad turiu ją kankinti, versti vėl išgyventi skausmą. Mums padėjo tik žinojimas, dėl ko tai darome. Nepaprastai džiaugiuosi, kad per filmą daugybė žmonių atrado Vitą Luckų ir buvo užburti jo kūrybos. Ir tai – tik pradžia. 

Nuoširdžiai sakau: subrendau su šiuo filmu. Kaip kūrėja ir kaip žmogus. Žinau, kad tokio mano filmo daugiau nebus – galbūt bus sėkmingesnių, populiaresnių, bet tokio svarbaus man pačiai tikrai nebus. Sakysi, niekada nesakyk „niekada“? Galbūt, bet aš žinau, kad nebebus. Kaip ir pirmosios meilės ar pirmojo bučinio (šypsosi). 

Giedre, kiek užtrunka prisibelsti prie žmogaus, įlįsti jam į širdį?

Kurdama niekada nesinaudoju jokiomis specialiomis strategijomis. Filmus kuriu vedama intuicijos, vidinės motyvacijos. 

Pamenu, man buvo devyniolika, buvau žurnalistikos studentė. Būtent mūsų kurso vadovui šviesaus atminimo kino kritikui Skirmantui Valiuliui stovėdama ant scenos pirmiausia turėjau padėkoti už „gervę“, bet, deja, pamiršau iš jaudulio. Būtent jis atvedė mane už rankos į kiną. Jei ne jis, niekada nebūčiau patikėjusi, kad galiu kurti. Kai baigiau studijas, dėstytojas mane netgi pastūmėjo stoti į Muzikos akademiją studijuoti režisūros. 

Vieną dieną Valiulis pasiūlė padaryti interviu su olandų žurnalistu Hermanu Hoeneveldu, kuris 1994 metais buvo išleidęs Vito Luckaus fotografijų albumą „The Hard Way“ ir tada viešėjo Vilniuje. Susitikome legendinėje „Neringoje“, pasikalbėjome, pažiūrėjau nuotraukas – jos tikrai mane sujaudino, o dar ta gyvenimo istorija...

Bet tuomet buvau jauna, įsimylėjusi, netrukus ištekėjau ir tikrai ne tas buvo galvoje. Po septynerių metų, kai jau negyvenau su tėvais, mama atnešė senus mano daiktus. Tarp jų radau atšviestus lapus su Luckaus nuotraukomis iš to susitikimo. Nemiegojau visą naktį – jaučiau, kaip mane ši istorija užnešė... 

Kai nusprendžiau pasigilinti į šio fotomenininko kūrybą, gyvenimą, ėmiau bendrauti su jį pažinojusiais žmonėmis čia, Lietuvoje, ir Maskvoje, Ukrainoje, Berlyne... Vieną dieną išdrįsau parašyti laišką Tatjanai – tuo metu ji jau gyveno Amerikoje. Parašiau, kas esu, iš kur, parašiau, kad noriu kurti filmą apie Vitą ir koks jis man pasirodė. Jaučiau, kad tik Tatjana gali atsakyti į visus man rūpimus klausimus. 

Dar paklausiau: „Will you take me back to Vita’s life and time?“ („Ar sugrąžinsite mane į Vito gyvenimą ir jo laikus?“) Tik po dviejų mėnesių gavau Tanios atsakymą: „Yes, I will“... Vėliau ji man pasakė žinojusi, kad vieną dieną ateis pas ją žmogus ir padės sugrąžinti Vitą Luckų, tik nežinojo, kas tas žmogus...

Nuo pat pirmojo apsikabinimo oro uoste Tatjana tarsi tapo mano šeimos dalimi, ji visuomet žinojo, kas vyksta mano gyvenime, moteriškai patardavo. Netgi vienuolikmetis mano sūnus Teodoras viską žino apie ją, Vitą – sūnus beveik užaugo su šiuo filmu.

Giliai panirus į kito žmogaus istoriją, narstant jo gyvenimą po kaulelį, paprasta neatitrūkti nuo savosios realybės, kaskart grįžti į savąją kasdienybę?

Kartais net nežinau, ar apskritai turiu savo realųjį pasaulį. Praėjusią savaitę skrisdama iš Krokuvos, tarptautinio kino festivalio, svarsčiau: kaip aš pasiilgau paprastų kasdienių dalykų! Kaip norėčiau grįžti namo ir, pavyzdžiui, tiesiog paprastai pasigaminti vakarienę, paskui bukai pažiūrėti televizorių, nors jo... netgi neturiu! Kitą dieną ir vėl išskridau... Kartais jaučiu, kad jau pradedu pavargti nuo skrydžių, susitikimų, bendravimo, įspūdžių, kita vertus, ką gi daryčiau be viso to?

Darbai veja darbus: viena tavo pusė vis dar gyvena „Meistro ir Tatjanos“ premjeros džiaugsmais, kita paskendusi rūpesčiuose dėl kitų projektų.

Naujo filmo kūrimas atima daug laiko, todėl jei baigdama vieną nesiimsi kito, naujas tavo kūrinys dienos šviesą išvys tik po dešimties metų. O kaip ir iš ko gyventi tuos dešimt metų? Deja, kol kas negaunu tokių honorarų, kad po premjeros galėčiau skristi į Bahamų salas ir bent jau kurį laiką nesukti galvos dėl naujo projekto. 

Tačiau iš dokumentikos gyventi įmanoma?

Tik neklausk manęs, kaip išgyvenu (kvatoja)! Galbūt sugebu prasisukti? Nežinau, aš tiesiog daug dirbu. Klausi, ar įmanoma iš kino normaliai gyventi? Ne, neįmanoma... Užtat įmanoma daug keliauti po pasaulį. Mano gyvenime būdavo tokių akimirkų, kai iš oro uosto juodu mersedesu atvažiavusi į prabangų „Hilton“ viešbutį negalėdavau net puodelio kavos išgerti, nes jis man būdavo per brangus.

Žinoma, tas nestabilumas kartais varo į neviltį, bet greitai susiimu, – žinau, kad pati pasirinkau tokį kelią. Tikrai nesiskundžiu, tik štai poreikiai supratus, kad nebesu studentė, o kinas – mano profesija, didėja.

Kokia istorija šiuo metu verčia tave nesumerkti akių naktimis? 

Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius Amerikoje ir visame pasaulyje plačiai nuskambėjo lietuvių radisto Simo Kudirkos laisvės šuolis iš sovietų laivo į amerikiečių apsaugos katerį. Naujame filme seksime Simo odisėją, atvedančią iki šių dienų. Sugalvojau, kad tai bus dokumentinė nuotykių drama (juokiasi).

Iš pradžių vystydama šį projektą jaučiau šiokią tokią distanciją, nes taip buvau įsimylėjusi Vitą Luckų, kad jokiais būdais nenorėjau jo paleisti ir galvoti apie kitus herojus. O dabar kuo toliau, tuo labiau panyru į šią istoriją, vėl esu kupina aistros kūrybai, vėl imuosi artimų žmogaus laisvės ir moralinio pasirinkimo temų. 

Dar visai neseniai kino pasaulyje režisieriaus profesija laikyta išskirtinai vyriška... 

Kai mokydamasi mokykloje parašiau, kad užaugusi noriu būti kino režisiere, mama, nors pati yra menininkė, architektė, pasakė, jog išprotėjau. Man pasirodė, kad kurti filmus turėtų būti įdomu, o mama rėžė, jog tai – ne moteriai. Iki šiol gyvuoja stereotipas, kad moterims kine – ne vieta, todėl smagu, jog šių metų „Sidabrinėje gervėje“ dėl geriausio filmo titulo susikovė dvi moterys...

Studijų laikais ir aš tai jaučiau, bet dabar to jausmo nebeturiu, nors ir suprantu, kad sėdėti per naktį montažinėje – ne taip ir moteriška. Kita vertus, kas gali būti moteriškiau už po bemiegės nakties į veido masažą bėgančią režisierę (kvatoja)?! 

O būti mama atima kur kas daugiau laiko, nei nubėgti pasidaryti masažo?

Kažkaip tvarkomės. Kartais pagalvoju: jei sūnus atėjo į tokią šeimą, tokią pasirinko, vadinasi, ne taip jam ir blogai (šypsosi). 

Pernai vasarą, kai supratau, kad per darbus visiškai neturiu laiko pabūti su Teodoru, nusprendžiau rizikuoti ir jį kartu pasiimti į darbo kelionę. Keliavome per visą Ameriką, ir, patikėk, aš kur kas labiau pavargdavau nei jis. Pamenu, vieną dieną turėjau nulėkti į archyvą, bet vaikų iki šešiolikos metų ten neįleidžia, tad pradėjau svarstyti, ką su Teodoru daryti.

Susitarėme, kad jis manęs palauks viešbutyje, o kai grįžau, radau jį linksmai leidžiantį laiką su viešbučio pasiuntinuku – vaizdelis visai kaip iš Quentino Tarantino „Keturių kambarių“. 

Metams bėgant supratau, kad kuo mažiau paisai ir bijai, svarstai, kaip bus, tuo paprasčiau. Čia kaip ir su filmų kūrimu: galima bijoti ir nesirinkti, manyti, kad tai – neperspektyvi profesija, iš kurios neišgyvensi, tačiau kai mažiau apie tai galvoji, vis tiek kaip nors išsisuki. Tikiu, kad jei eini tuo keliu, kur veda širdis, ir esi ištikimas tam, ką darai, lydės sėkmė.

Esu be galo dėkinga Teodoro seneliams – ir vieniems, ir kitiems, nes jei ne jie, tikrai negalėčiau tiek keliauti ir dabar nepasakočiau, kaip lengva suderinti režisūrą su motinyste (juokiasi). Kai gimė Teodoras, labai sąžiningai su juo praleidau pirmuosius dvejus jo gyvenimo metus ir buvau nepaprastai laiminga. Man patiko būti mama, žmona, namų šeimininke. Niekada neturėjau auklių, nes visada maniau, kad pirmieji metai vaiko gyvenime yra svarbiausi. 

Bet dabar Teodoras – didelis berniukas ir tiek daug rūpesčio kaip kūdikis nereikalauja. Jis labai atsakingas, visada prisimena, kur nueiti, ką paruošti mokyklai. Kartais, būna, net supyksta: „Mama, tu visiškai netikrini mano namų darbų!“ O aš rami: žinau, kad viskas gerai.

O Teodoro tėtis dalyvauja jūsų gyvenime?

Mes kartu negyvename jau trejus ar ketverius metus, tačiau oficialiai nesame išsiskyrę. Puikiai sutariame, todėl mums visiškai nesudėtinga nueiti ir kartu pavakarieniauti. Išsiskyrę mes ar ne, vis tiek esame šeima. Aš be galo dėkinga vyrui už savo pradžią – jei ne jo parama, nežinau, kaip viskas būtų susiklostę. 

Visada norisi to, kas idealu, bet juk gyvenimas ne visada pasiūlo idealių variantų, tiesa? Džiaugiuosi, kad sutikau Donatą, kad mes sukūrėme šeimą, – kitaip nebūtų Teodoro. Nepaprastai džiaugiuosi, kad jį turiu, nes būtent sūnus yra tai, kas mano gyvenime išties tikra. 

Tokioms jautrioms menininkėms kaip tu meilės audros ir kančios turėtų tik padėti kurti!

Tikiu meile. Juk ir mano filmas apie tai, kad meilė yra stipresnė už mirtį. Ir tikrai žinau, kad vieną dieną ji mane vėl aplankys. Dėl nesibaigiančių darbų ir kelionių pastaruoju metu visas simpatijas sutinku ne Lietuvoje. Deja, santykiai per atstumą – sudėtingi, juk čia gyvena mano sūnus, o ir pati nenoriu palikti Lietuvos.

Bet gal tiesiog tai nebuvo man skirta. Tikiu, kad tikrieji santykiai, kaip ir viskas gyvenime, kas tau skirta, ateina lengvai ir pašalina bet kokias kliūtis, bet kokius įsitikinimus. Kas žino, galbūt po metų viską mesiu ir kalnuose su mylimu žmogumi auginsiu ožkas! 

Kas žino, galbūt po metų viską mesiu ir kalnuose su mylimu žmogumi auginsiu ožkas! 

Mano buvęs vyras – verslininkas, todėl kai išsiskyrėme, ieškojau menininko – maniau, būtent tokio žmogaus man reikia.

Bet kai į mano gyvenimą atėjo kūrėjas, pamačiau: „Dieve, kiek problemų kyla su tais kūrėjais!“ O dabar apskritai nustojau planuoti, nes kurdama „Meistrą ir Tatjaną“ supratau, kad gyvenimas gali pasikeisti per akimirką. 

Jaučiu, kad ir tu pati galėtum būti verta dokumentinio filmo.

Oi, tikrai dar ne, bet melodrama galėtų išeiti (juokiasi). O jei rimtai, yra tekę susidurti su situacija, kai viskas staiga apsivertė 180 laipsnių kampu ir reikėjo gyvenimą pradėti nuo nulio, visiškai tuščiame lape. Didžiausios stiprybės įveikti užgriuvusią baimę padėjo filmo herojės Tatjanos istorija – jeigu ji po savo išgyventos tragedijos sugebėjo atsitiesti ir gyventi toliau, tai aš tuo labiau privalau nepalūžti, nes mano situacija daug lengvesnė. 

Įkvėpiau ir išgyvenau. Nebuvo lengva, tačiau kai neilgai trukus pradėjo plaukti pagalba iš šalies, tarsi visas pasaulis būtų palaikęs mane, supratau, kad atsidūriau teisingame kelyje. 

Apskritai, kurdama „Meistrą ir Tatjaną“ supratau vieną svarbų dalyką. Gyvenime privalai rinktis: arba saugus viduriukas, arba kažkas nepaprasto – tai, kam pasiekti turi būti pasirengęs ką nors paaukoti. Aš žinau: man daug įdomiau gyventi ir stebėti, kur baigiasi ribos.