Režisierė Klaudija Matvejevaitė tikina – jai įdomiausia kapstytis žmonių pasirinkimuose

Klaudija, pradėkime nuo pradžių. Kaip nusprendei pasirinkti režisūrą? Ar jau mokykloje matei save kino pasaulyje?

Pradinėse klasėse lankiau teatro ir šokio būrelį, kartu su vadovais važiavome į stovyklą, kur filmavom trumpus filmus. Man buvo labai smagu, bet tada galvojau, kad būsiu aktorė. Penktoje ar šeštoje klasėje mokykloje vyko konkursas, kur reikėjo sukurti bet kokios formos kūrinį lietuvių kalbos tema. Auklėtoja mane pasikvietė ir sako – paruošk vaizdo montažą. Nežinau, kodėl ji taip sugalvojo, bet aš tai padariau, laimėjau keliasdešimt litų ir nusprendžiau, kad būsiu režisiere.

Paskui dalyvavau kituose moksleivių filmų konkursuose, kuriose pamažu aiškėjo, kas iš tiesų tai per profesija. O, kai atėjo laikas rinktis studijas, aš jau buvau viską apsvarsčiusi ir tvirtai apsisprendusi. Be to, mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, taigi vizualūs menai man buvo labai artimi. Paskui supratau, kad kine yra viskas, dėl ko man patiko tapyti ar raižyti raižinius, bet yra dar vienas labai svarbus dalykas – darbas su žmonėmis. Be to, grafika ar tapyba neturi laiko mato, kinas šiuo atžvilgiu duoda daugiau laisvės pasakoti istoriją, kurti pasaulį.

Iš ko semiesi įkvėpimo savo filmams?

Jau seniai yra suskaičiuota, kad visos pasaulio istorijos, pjesės, knygos ir scenarijai telpa į trisdešimt šešis siužetus, kurie visi buvo sugalvoti dar senovės graikų. Kitaip tariant, naujos istorijos sugalvoti negali, o tie patys trisdešimt šeši siužetai kartojasi mūsų gyvenimuose kiekvieną dieną.

Bet jie pasidaro gyvi ir įdomūs tik tada, kai juose dalyvauja tau pažįstami ir brangūs žmonės. Dažnai iš vaikystės ar svarbių gyvenimo momentų prisimename ne įvykius, o vaizdinius, kvapus ar garsus, atrodo, nereikšmingas detales, bet būtent jie padaro universalią, visiems atpažįstamą istoriją ypatinga, unikalia, tik mūsų vienų.

Man įdomiausia kapstytis žmonių pasirinkimuose: kodėl jie elgiasi kvailai arba žiauriai, kai, atrodo, taip lengva būtų visiems gražiai sugyventi.

Tavo filmas „Paskutinė diena“ praėjusiais metais susišlavė nemažai apdovanojimų. Koks jausmas, kai tave pastebi ir įvertina?

Jausmas geras, nes kai pradedi kažką daryti, pirmiausia galvoji, kodėl ir kam tai galėtų būti svarbu. Daug žmonių su manimi dalijosi savo įspūdžiais, kokius jausmus filmas jiems sukėlė arba kokius įvykius, asmenines patirtis priminė.

Manau, kad filmo sėkmė yra tada, kai jis tampa dienoraščio puslapiu žmogui, kuris pats to dienoraščio rašyti nenori arba neturi įgūdžių. Juk dažniausiai, kai turim kokių nors bėdų, galvojam, kad mes vieninteliai pasaulyje taip jaučiamės. Tiesa, tik iki tol, kol nepamatome kokio nors filmo ar neperskaitome knygos, kur herojai išgyveną tą patį, ir tada jaučiamės geriau.

„Paskutinė diena“ neseniai pradėjo kelionę po užsienio festivalius ir čia prasidėjo naujas bei labai įdomus etapas – kaip kitų kultūrų žmonės priims filmą, kuris bent jau man atrodo labai lietuviškas ar rytų europietiškas.

Panašu, kad praėjusių metų sėkmė tave tik dar labiau pastūmėjo. Šiemet tu pristatei naują savo kūrinį – „Kai perplauksi upę“. Papasakok, apie ką jis.

Tai yra istorija apie šeimą, kuri išgyvena permainų laikotarpį. Pagrindinė veikėja, jauna mergina, vardu Regina, pradeda galvoti, kokia bus jos, kaip suaugusios moters, ateitis, ir turi pavyzdį – tėvus. Ar geras, ar blogas tai pavyzdys – tegul nuspręs žiūrovai.

Man tai yra filmas apie praėjusį laiką – daug elementų filme atsirado iš mano vaikystės. Pavyzdžiui, didelis, lentelėmis iškaltas namas, kuriame vėlai vakare šiek tiek baisu vaikščioti, arba tėvo ir mamos personažai, kurie daug kuo artimi mano neseniai išėjusiems seneliams.

Kaip sekėsi kurti naująjį filmą? Ar sunku dirbti su savo srities profesionalais, kai pati esi išties jauno amžiaus?

Nesunku, nes kine niekas žmonių nevertina pagal amžių. Aišku, vyresni žmonės turi daugiau patirties, bet svarbiausia yra motyvacija, vidinė ramybė ir gebėjimas greitai mokytis. Per pastaruosius metus pastebėjau, kad šioje srityje yra labai daug žmogiškumo ir empatijos, o bendras tikslas dažniausiai yra svarbiau už asmenines ambicijas. Todėl jeigu kažkas nepasiseka arba kažko nežinai – niekas nevaikšto užrietęs nosies, visi stengiasi padėti. Juk visi nori, kad kiną ar apskritai kultūrą kuriančių žmonių būtų daugiau, o ne mažiau.

Kita vertus, aš labai vertinu momentus, kai vyresnis ar daugiau patyręs žmogus mano, kad darai klaidą, bet gerbia tavo sprendimą, nes esi už „vairo“, nesvarbu, kad tau dvidešimt keli, ir žino, kad tas sprendimas gali pasiteisinti.

Su kokiais iššūkiais susidūrei kurdama filmą? Galbūt pameni linksmų įvykių, nutikusių filmavimo aikštelėje ar už jos ribų?

Visas procesas yra linksmas įvykis. Bet būtent iššūkiai ir problemos sukuria filmą. Vieniems žmonėms filmo kūrimo procese labiausiai patinka montažas, kitiems – pasiruošimas, o mano mėgstamiausi momentai yra tie, kai aikštelėje viskas griūna, žlunga dienotvarkė arba nepasiseka kokia nors scena, ir turi vietoje viską išspręsti.

Filmuojant „Kaip perplauksi upę“ mums labai nesisekė viena scena ir mes su operatore, Odeta Riškute, nuėjome į galinį kiemą visko pergalvoti. Tuomet pritūpėme prie betono plytelės, pradėjome ant jos pirštais paišyti kameros pozicijas, aktorių judėjimą. Viską puikiai matėm ir susikalbėjom. Tada Odeta pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Klaudija, tu supranti, kad mes žiūrim į betono gabalą?“. Tokiais momentais jaučiu, kad naudoju daugiau nei dešimt procentų savo smegenų.

O ką nori pasakyti šiais savo filmais? Kokia tavo nešama žinutė?

Kai mokaisi kino, visi nuo pat pradžių kala į galvą, kad žinutė filme yra svarbiausia, kitaip jis bus bevertis. Bet kai Davido Lyncho viename interviu paklausė, ar filmas privalo turėti žinutę, jis sakė – puiku, jeigu taip nutinka, bet nebūtinai.

Aš pritariu, kad jau vien filmo nešama emocija, jame egzistuojantis pasaulis gali būti žinutė. Atrodo, kartais kūrėjai pamiršta, kad filmas pirmiausia yra emocinis arba estetinis patyrimas. Dabar statoma labai daug filmų socialinėmis temomis, daugelio jų žinutė labai akivaizdi, dažniausiai aiški jau iš filmo aprašymo. Kartais iš žiūrovo atimamas didžiausias malonumas nustebti. O paskui pačiam susidėlioti, ką filmas jam reiškia, su kokia asmenine patirtimi rezonuoja.

Kokia tavo nuomonė apie lietuviško kino pasaulį? Ko jame trūksta, o galbūt kažko yra per daug?

Mane labai maloniai stebina tai, kas dabar vyksta su lietuvių kinu. Kai mūsų karta pradėjo mokytis, matėme, kad jis po truputį keičiasi, laisvėja, ir supratome, kad turėsime būti tų pokyčių dalis. Tik nesitikėjau, kad viskas judės taip greitai. Man labai smagu, kad daugelis naujų filmų nepataikauja žiūrovams, nekalba tiesiogiai apie problemas, kurios yra akivaizdžios, o subtiliais, jautriais būdais gilinasi į žmogaus prigimtį.

Trūksta, be abejo, pinigų, nes dažnai vis dar dirbama beveik vien iš idealizmo. Aš dažnai dirbu su aktoriais ir masinių scenų atlikėjais, matau, kad juos tai labai stipriai liečia. Lietuvių kūrėjai puikiai tvarkosi su šia problema – rašo tokius scenarijus, kuriuos įmanoma nufilmuoti su minimaliais biudžetais. Bet, deja, jei norėtum sukurti grandiozinį filmą, pilną minių, sudėtingos technikos, fejerverkų – sunkiai pavyktų.

Dažnai, kai studijuodant aiškindavome, kad mums neužtenka pinigų, išgirsdavome amžiną komentarą – „tu gi režisierius – sugalvosi ką nors“. Suprask, jei nemoki išsisukti su keliais šimtais eurų, esi blogas režisierius. Aišku, tai užgrūdina ir išmoko, bet ne biudžetas turėtų diktuoti pasirinktą išraiškos būdą, o atvirkščiai.