Režisierė Neringa Medutytė: „Kinas netenka prasmės, jeigu nėra tvirtos geros istorijos“

Netrukus „BBC World“ kanalu, turinčiu šimtus milijonų žiūrovų, bus parodytas dokumentinių filmų ciklas apie įtakingiausias pasaulio moteris „Moterų galia“ (angl. „The Power of Women“), jame – ir tavo prodiusuota dalis apie prezidentę Dalią Grybauskaitę. Kaip susipažinai su BBC kino kūrėjais? 

Mane pastebėjo garsus režisierius Rogeris Graefas OBE, Anglijos karalienės apdovanotas už nuopelnus britų kino industrijai. Būtent Rogeris mane supažindino su BBC kino kūrėjais, tarp jų buvo ir mano dabartinių filmų prodiuseris, kompanijos „Rogan Productions“ vadovas Jamesas Roganas.

Jamesas yra išskirtinio talento režisierius ir prodiuseris, daugelį metų kuriantis BBC ir kitiems pasaulio kanalams, festivaliams. Neseniai jis ir Rogeris sukūrė filmą apie legendinę britų komikų grupę „Monty Python“. Nuo pat pirmųjų dienų pas Jamesą man teko labai kūrybingos užduotys: štai BBC2 kanalo filmui apie ypatingą ir prašmatnų Londono Meifero rajoną teko ne tik nufotografuoti visus juostos herojus spaudai, bet ir pačiai patikėjo nufilmuoti mėgstamiausio princesės Dianos restorano „Chalet“ uždarymą.

Vėliau Jamesui prasitariau apie savo naujo filmo planus, o jis kaip tik buvo pradėjęs režisuoti juostą „BBC World“ kanalui apie galingiausias pasaulio moteris ir aš jam užsiminiau, kad Lietuva taip pat turi stiprią asmenybę – šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę. Kadangi Jamesas labai išprusęs ir puikiai žino pasaulio istoriją bei aktualijas, manimi patikėjo – atvyko čia filmuoti prezidentės ir apsiėmė prodiusuoti mano naują filmą.

Mano idėjoms Anglijoje niekada nebuvo pasakyta „ne“. Lietuvoje visiems turi kažką įrodinėti, kad tikrai verta, turi praeiti nemažai laiko, kad tavimi patikėtų, o ten tave palaiko iš karto, nebijo kitokių nuomonių. Lietuvoje sutikau kino kritikę ir ji pasakė, kad režisūra yra vyriška profesija, mat vyrų smegenys dirba kitaip – geriau. Dieve, toks mąstymas jau dingęs pasaulyje, tikėjau, kad ir iš Lietuvos išėjęs kartu su nepriklausomybės pradžia...

Neatsidžiaugiu, kad kino meno išmokau Didžiojoje Britanijoje, o labiausiai todėl, kad ten gerbiama žmogaus idėja ir nesvarbu, kas už jos – vyras ar moteris. 

Nebuvo sunku įtikinti Dalią Grybauskaitę atsiverti dokumentinio filmo kūrėjams? 

Lietuvoje sutikau kino kritikę ir ji pasakė, kad režisūra yra vyriška profesija, mat vyrų smegenys dirba kitaip – geriau. Dieve, toks mąstymas jau dingęs pasaulyje...

Sugalvoti projektą yra viena, o jį įgyvendinti – kita. Būdama prodiuserė turėjau patenkinti BBC poreikius, man rūpėjo, kaip mūsų šalis bus pristatyta dviem šimtams milijonų pasaulio žiūrovų. Tokio filmo apie bent vieną mūsų šalies vadovą dar nėra buvę. Man tai – istorinė akimirka. 

Ėjome tradiciniu keliu: kreipėmės į prezidentūros atstovus spaudai, išsakėme savo mintis ir pradėjome bendradarbiauti. Prezidentūra turėjo savo viziją, mes – savo, bet galiausiai viską suderinome ir išėjo tobulas darbas.

Kartu su Dalia Grybauskaite dalyvavome NATO pratybose, maudėmės dulkėse tiesiogine to žodžio prasme. Kaip mes visi atrodėme... Joninių vakarą, paskutinę filmavimo dieną, Vilniaus universiteto Kairėnų botanikos sode vyko Šiaurės šalių Vidurvasario šventė, joje dalyvavo ir prezidentė. Visi šoko, valgė, linksminosi, britams ir man pačiai buvo labai įdomu šalies vadovę pamatyti kitokioje aplinkoje: pradėjome oficialiai, o užbaigėme labai smagiai ir atpalaiduojančiai.

Prezidentė idealiai kalba angliškai ir ji mums davė rekordinio ilgio, daugiau negu valandos, interviu. Su mumis ji buvo labai atvira. Filmo režisieriui ypač įstrigo jos išskirtinis humoro jausmas, britai ja nuoširdžiai žavėjosi. Juos aikčioti privertė ir Seimo rūmai, kuriuose irgi vyko filmavimai, – senojoje posėdžių salėje tvyrojo ypatinga aura.

Be mūsų prezidentės, šiame filme bus parodyta tenisininkė Serena Williams, Čilės prezidentė Michelle Bachelet, Tarptautinio valiutos fondo vadovė Christine Lagarde, pirmoji moteris kunigė Austrijoje ir daug kitų moterų, keičiančių šiuolaikinę visuomenę. 

Pasaulyje garsios Nacionalinės kino ir televizijos mokyklos absolventų sąrašas įspūdingas, o tavo pavardė – šalia jų. Kodėl žurnalistiką iškeitei į dokumentinių filmų režisūros studijas?

Dar studijuodama žurnalistiką Vilniuje rašiau įvairiems leidiniams verslo temomis. Dirbau ir supratau, kad žurnalistiką turiu paleisti – domino tikrasis dokumentinis kinas su giliomis tradicijomis, kai savo herojus stebi dieną ir naktį, visada būni šalia jų.

Galbūt Lietuvoje kino industrijos atstovai jaučiasi tikra bohema, o Didžiojoje Britanijoje tai – tiesiog darbas

Pasirinkau magistro studijas Didžiojoje Britanijoje ir buvau pirmoji į Nacionalinę kino ir televizijos mokyklą studijuoti režisūros patekusi lietuvė. Iš viso šioje mokykloje vienu metu mokosi keli šimtai studentų, o mano kursą sudarė aštuoni žmonės. Ten patekti – be proto sunku. Ir labai brangu! Mokslai kainavo ne vieną dešimtį tūkstančių eurų. Tačiau mokykla yra prestižinė ir žinoma visame pasaulyje, jos studentai ir absolventai kasmet nominuojami BAFTA, „Oskarų“ ir „Emmy“ apdovanojimams, dirba prie garsiausių kino ir televizijos projektų. Pati mokykla įsikūrusi viename prabangiausių ir labiausiai izoliuotų Anglijos miestelių už Londono – Bekonsfilde, kuriame stovi prašmatnios britų vilos, namai, o emigrantų beveik nematyti. Tiesa, vienos vaistinės savininkas indas, tačiau ir jis važinėja naujausiu „Porsche“.

Mokykla studentams atvira septynias dienas per savaitę visą parą ir joje veikia puikios kino studijos, atitinkančios aukščiausius standartus. Studentai čia viskuo aprūpinti: dirbame su brangiausiomis programomis, išbandome garsiausių firmų prototipus. Kam nors tik bereikia pasiskųsti, kad ekranas tinkamai neskiria pilkos nuo žalios, ir vadovybė tuoj pat nuperka kelis šimtus tūkstančių svarų kainuojantį naują.

Techninės galimybės dabar leidžia daug pasiekti, bet kinas netenka prasmės, jeigu nėra tvirtos geros istorijos, jeigu jis tuščias ir nekeičia mąstymo. Pasaulinė kino pramonė žino, kad mūsų mokyklos dokumentinio kino režisūros studentai sugeba tai padaryti ir su vestuvine kamera. 

Mokyklos direktorius Nikas Powellas, kuris kartu su milijardieriumi Richardu Bransonu įkūrė kompaniją „Virgin“, pasirūpino, kad šioje mokymo įstaigoje veiktų ir baras. Bare mielai apsilanko ir mums dažnai paskaitas vedančios kino pramonės žvaigždės, čia jos bendrauja su studentais: prodiuseris bei režisierius Guy Ritchie, Angelinos Jolie kino operatorius Rogeris Deakinsas, kuris taip pat baigė mūsų mokyklą. Tačiau studentai bare per naktis nesėdi, kur kas dažniau juos sutiksi montažinėje.

Galbūt Lietuvoje kino industrijos atstovai jaučiasi tikra bohema, o Didžiojoje Britanijoje tai – tiesiog darbas. Kinas, cigaretė, taurė alkoholio, arklys pro rūką... To pasitaiko retai. Jeigu sau leisi per daug, nieko nepadarysi, nes dabartinėje dokumentinio kino rinkoje reikia viską mokėti pasidaryti pačiam ir labai greitai orientuotis. 

Konkurencija kino industrijoje didelė, o tu ir tavo bendrakursiai gana nesunkiai prasibrauna prie įtakingiausių kino ir televizijos kompanijų atstovų. Atrodo, kad įstodamas čia gauni tiesioginį bilietą į sėkmę ir gali drąsiai svajoti apie „Oskarą“?

Kiekvienas nusistato savo karjeros tikslą. O ir tas „Oskaras“ daliai studentų joks įvertinimas, mat kai kurie įsitikinę, kad juo apdovanojami ir to neverti filmai. Neva šioks toks kičas. Patikėkite, kitiems už „Oskarą“ geriau patekti į Šefildo ar Sandanso filmų festivalius. Kiekvienas pats nusistato, kas jam yra aukštas lygis, bet jeigu kurdamas filmą jo gale matai „Oskarą“... Nemanau, kad toks mąstymas teisingas ir padeda sukurti išties gerą kūrinį. 

O ir tas „Oskaras“ daliai studentų joks įvertinimas, mat kai kurie įsitikinę, kad juo apdovanojami ir to neverti filmai

Mūsų mokykla labai gerbiama ir turi nepaprastai gerą vardą, todėl kiekvieną ten studijuojantį gaudo įvairios kino ir televizijos kompanijos. Juk mūsų dėstytojai kone visi tiesiogiai dirba šioje rinkoje, o metus po savo baigiamojo filmo pristatymo mokykla rūpinasi, kad su juo dalyvautum tarptautiniuose kino festivaliuose.

Sunku čia mokytis, taisyklės griežtos, kiekvienas atstovauja sau pačiam, jauti aplinkos spaudimą. Tik ir girdi, kad svarbiausi tarptautiniai kino ir televizijos apdovanojimai atitenka tavo bendramoksliams. Ypač laurus skina režisieriai animatoriai. Nemažai mūsų studentų dirbo prie pernai geriausiu draminiu serialu paskelbto ir „Emmy“ apdovanojimą gavusio „Bręstančio blogio“ (angl. „Breaking Bad“), o su manimi kartu komandoje dirbantis kino operatorius scenografas filmavo vaizdo klipus Rihannai ir Lady Gagai. Talentų čia netrūksta.

Džiaugiuosi, kad mano trumpametražis filmas „Šiandien ir vakar“, pasakojantis apie Lietuvos istoriją – praeitį ir dabartį, mokyklos buvo atrinktas kaip ateities žvaigždės darbas ir pristatytas britų kino ir medijos atstovams specialiame BAFTA kino vakare. Juostoje, pasakojančioje apie Lietuvos okupaciją ir šalies vaidmenį tarptautinėje arenoje šiandien, filmavosi mano senelis ir mama, o jos pristatymo vakaras BAFTA salėje buvo iškilmingas ir labai jaudinantis. Malonu, tačiau savo filmų peržiūras išgyvenu labai sunkiai, buvo momentų, kai dėl to net galvojau mesti šią veiklą. Tiek emocijų!

Kodėl savo baigiamuoju darbu pasirinkai filmą apie Lietuvos verslininką, didžiausio pasaulyje atvirų mobiliųjų programėlių platformos „GetJar“ įkūrėją Ilją Laursą?

Idėja kurti dokumentinį filmą „Svajonių slėnis“, pasakojantį Iljos Laurso sėkmingo verslo ir kartu Lietuvos istoriją, atsirado po mano apie Ilją parašytos knygos „Verslas naujai“. Vienu momentu buvau taip išsiilgusi rašymo, kad gavusi pasiūlymą rašyti knygą negalėjau nesutikti. Tačiau mano bendramoksliai ir dėstytojai apie tai nieko nežinojo. Buvo nelengva viską derinti, galų gale žinojau, kad taikome į bestselerį. Taip po truputį padarėme ir filmą, jį jau parodėme ir Lietuvoje, festivalyje „Kino pavasaris“. Dabar kaip tik pradėsime jo didesnę reklaminę kampaniją. 

Pasibaigus „The Power of Women“ filmavimo darbams su tuo pačiu prodiuseriu ir režisieriumi Jamesu Roganu tęsėte darbus ir režisavote naują filmą – apie Lietuvos pasiruošimą gynybai, šauktinius savanorius pasakojančią juostą „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“, kuri ekranuose pasirodys kitąmet. 

Tai vienas iš kito atsiradę filmai, kuriuos kurti paskatino dabartinė politinė situacija Europoje, Rusijos agresija prieš Lietuvą, karas Ukrainoje ir Lietuvos vaidmuo jame. Visi tik ir kalba apie karą, bet niekas nekalba apie tuos, kurie daro, kad to karo nebūtų. Kariuomenėje nemačiau nė vieno vadinamojo verktinio. Filmavome savanorius šauktinius nuo išvykimo iš namų iki atvykimo į kareivines, kasdienybę, pietavome su jų šeimomis, bandėme pažinti kiekvieną ir suvokti jų pasiryžimą ginti tėvynę.

Naujoji Europa išlepusi ir joje daug neapsiskaičiusių pacifistų, kurie realiai nesupranta taikos, kurioje gyvename, kainos. Noriu, kad pasaulis iš arti pamatytų talentingus ir puikią karjerą galinčius daryti jaunuolius, savo noru viską metusius į šalį ir stojusius ginti tėvynės.

Juostą filmuojame su išskirtine „Arri Alexa“ kamera, kurios nuoma dienai kainuoja kelis tūkstančius svarų, – ja ne kartą filmuotos juostos apie patį Džeimsą Bondą, filmas „Gravitacija“. O štai „Arri“ kompanijai taip patiko mūsų filmas, kad nusprendė mus remti. Čia jau mano komanda taip pasistengė, bepigu kažką ir sakyti (šypsosi). Esu itin laiminga turėdama tokią atsidavusią komandą Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje – čia mums padeda prodiuseris Lukas Trimonis. 

Kai tik pradedu kurti filmą, visada sakau, kad kitas bus apie žuvis Bahamose. Kartais taip norisi po trylikos valandų filmavimo eiti padrybsoti į paplūdimį... Kol kas nepavyksta ir mano operatorius vis manęs klausia: „Kada tą tavo filmą apie žuvis pradėsime filmuoti?“ (Nusijuokia.) Taip noriu sukurti gerą filmą apie Lietuvą, gal šis bus jau tas gerasis?