Režisierės Giedrės Žickytės kino rekomendacijos: šiuos dokumentinius filmus privalu pamatyti

„Veidai kaimai“, (rež. Agnes Varda)

Šiais metais teko dalyvauti vienoje tarptautinėje programoje, kur prie profilio kataloge buvo paprašyta įvardinti dešimt mėgstamiausių visų laikų filmų. „Veidai kaimai“ tapo vienas jų. Man tai filmas – įkvėpimas, užburiantis savo nuoširdumu, lengvumu, tikrumu ir kasdienybės grožiu. Kaip pasakė vienas kino kritikas: „Jūs tiesiog privalote šį filmą pamatyti, o tada išeiti į gatves šokti.“

„Liepsnojanti jūra“, (rež. Gianfranco Rosi)

Filmas nukelia į Lampedūzos salą Italijoje, kur kasdien vyksta nelegalių pabėgėlių iš Afrikos, Artimųjų Rytų ir Azijos tranzitas į Senąjį žemyną ir tuo pačiu fiksuoja salos gyventojų kasdienį ramų ir paprastą, nuo šalia vykstančių tragedijų atsietą, gyvenimą. Tačiau tai tikrai ne „dar vienas filmas apie pabėgėlių krizę“, o nepaprastai stiprus, paveikus ir jaudinantis kino kūrinys, keliantis esminius žmoniškumo klausimus. Man atrodo, šis filmas svarbus ir mums, lietuviams, vis dar bijantiems ar patogiai nematantiems „kito“, „svetimo“, „nepažįstamo“. Išdrįskime pažvelgti vieni kitiems į akis ir bandykime suprasti, kad nei vienas žmogus nesiryžtų palikti savo krašto ir leistis į rizikingą, mirtimi galinčią pasibaigti kelionę, jei neturėtų tam priežasties.

„Broliai“, (rež. Aslau Holm)

Prisipažinsiu, šito filmo dar nemačiau, bet jis visus metus buvo mano norimų pažiūrėti sąraše! Kai praėjusiais metais keliavau po tarptautinius festivalius su filmu „Aš čia tik svečias“, mes nuolat atsidurdavome su „Broliais“ tose pačiose programose, bet vis negalėdavau pasižiūrėti, nes dubliuodavosi mūsų rodymo laikai ir susitikimai su žiūrovais. O girdėjau tiek daug gerų atsiliepimų apie jį ir dar plojau Toronte, kai „Broliai“ gavo prizą už geriausią dokumentinį filmą. Taigi, šito filmo planais jį pasižiūrėti dalinuosi kartu su rekomendacija. Labai apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad jis yra „Žmonės Cinema“ kataloge!

„Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ (rež. Arūnas Matelis)

Dokumentinis filmas pasakoja apie vienas sudėtingiausių bei populiariausių dviračių varžybų pasaulyje – „Giro d’Italia“.Tačiau ne apie garbę ir šlovę. Šios juostos herojai – sudėtingiausius iššūkius įveikiantys ir lyderių užnugaryje esantys sportininkai, neturintys teisės į asmeninę pergalę. Oficialiai jie lūzeriai, kurie atvažiuoja paskutiniai. O iš tiesų - herojai, savo pasiaukojimu nutiesiantys kelią į pergalę komandos lyderiams, ir tapę universaliais pasiaukojimo dėl kitų pavyzdžiais. 

„Laiko tiltai“ (rež. Audrius Stonys, Kristīne Briede)

Audriaus Stonio ir Kristinė Briedė meditatyvi dokumentinė kino esė “Laiko tiltai”, pasakodama apie Baltijos poetinės dokumentikos meistrus, paliečia negrįžtamai praeinančio laiko klausimus. Ką pavyko išsaugoti dokumentinio kino juostoje, o kas amžiams nugrimzdo į nebūtį? „Laiko tiltai“, tai kinematografinė poema apie laiką, kiną ir kino poetus.

Lietuvių autorių dokumentiniai filmai

Mūsų lietuviška dokumentika visais laikais buvo nepaprastai stipri ir įdomi, o pastaraisiais metais, atrodo, išgyvena ir seniai lauktą bei pelnytą auditorijos susidomėjimą.

Atrodo, pagaliau buvo suprasta, kad pavadinimas „dokumentika“ – tai nėra privaloma pažiūrėti kronika prieš indų filmo seansą, kaip buvo sovietiniais laikais. (Taip, aš šitą girdėjau pati keliaudama su savo filmais po Lietuvą: „Vaikeli, kodėl tu parašei prie savo filmo “dokumentinis”, juk tai kaip tikras meninis filmas pas tave!” ). Dėl to primygtinai rekomenduoju susipažinti su lietuvių autorių darbais, kurių dar nematėte – tiek su naujausiais žiūrovų sales renkančiais hitais, tiek su seniau sukurtais filmais. Kviečiu atrasti, kas mums, lietuvių kino kūrėjams, rūpi ir kaip apie tai pasakojame pasauliui.  

Daugiau dokumentinių ir kitų žanrų filmų galite rasti www.zmonescinema.lt.