Režisierius Aleksandras Špilevojus – apie pjesę „Urodas“: „Ji atitinka šių dienų tempą“

Spektaklio forma – ne tipinė. Aktoriai čia vaidina net po dvi roles, o jų įkūnijami herojai puikiai pažįstami visiems. „Pjesėje kalbame ne apie asmenybes ir realiai gyvenančius herojus, o tam tikrų tipažų grupes“, – prisipažįsta A. Špilevojus. 

Kodėl režisuoti pasirinkote būtent šią pjesę?

Prieš keletą metų aš ją pasiūliau Jonui Vaitkui, tačiau ji pragulėjo stalčiuose. Jis tiesiog neprisiruošė įkelti jos į savo teatro repertuarą. Po kelių metų pertraukos aš ją vėl perskaičiau ir supratau, kad ji vis dar yra aktuali. Jau anksčiau esu minėjęs, kad pavargau nuo populiariosios psichologijos, knygų seminarų gausos. Aš kalbu apie tuos dalykus, kurie pasakoja lengvus būtų neva tapti sėkmingais žmonėmis. Maniau, kad šis bumas greitai praeis, tačiau klydau.

Ar jus labiausiai sužavėjo aktualumo aspektas?

Mane sužavėjo du dalykai – aktualumas ir forma. Pjesė parašyta labai dinamiška kalba, scenos neįtikėtinai greitai keičia viena kitą, kiekvienas aktorius vaidina po du personažus ir labai staigiai turi iššokti tai į vieną tai į kitą rolę. Medžiaga atitinka šių dienų dienų tempą – savo forma ji įdomi šiuolaikiniam teatrui, o turiniu – šiuolaikiniam pasauliui.

Gal šiek tiek plačiau pristatytumėte ir turinį?

Aš nenoriu atskleisti paties siužeto, bet tai yra žmogaus istorija, kuris nori būti viskuo – sėkmingi gyvenime, darbe, visuomenėje ir šeimoje. Jis norėjo tai pasiekti lengvais būdais. Tai yra geras mūsų pasaulio modelis, kuriame mes galime pamatyti kaip keičiasi ne tik to žmogaus, kuris priima sprendimus siekti greito rezultato, bet kaip keičiasi ir jį supančių žmonių gyvenimas – į šipulius byra šeima, santykiai, kai tu juos aukoji vardan sėkmės.

Ar ši pjesė labiau dramatiška ar absurdiška?

Pjesės forma – trečias dalykas dėl kurio aš ją taip pamilau. Nors ji kalba apie dramatiškus dalykus – visa tai daro sarkazmo būdu. Aš ją pavadinčiau absurdo tragikomedija. Ji yra labai lengva – žiūrovai salėje tikrai neverkia, nesikankina. Viskas yra labai lengva ir paprasta, o tik vėliau ateina ta mintis, kad po visu tuo lengvumu slepiasi svarbios socialinės problemos.

Kokiai auditorijai skirtas šis spektaklis?

Jaunam žmogui, kuris renkasi kelią, kuriuo sieks karjeros. Kaip jam kurti savo šeimą, priiminėti svarbiausius sprendimus. Man atrodo, kad jauni žmonės dažniausiai ir užkimba ant tų greitų formulių, kaip tapti vienokiu ar kitokiu, tačiau nuostabiu žmogumi.

Ar personažai yra atpažįstami?

Sakyčiau, kad tai labiau yra ne personažai, o tipažai. Jie yra gana stereotipiniai, kuriuos mes galime pamatyti savo darbuose, gatvėse, namuose. Kai skaitėme pjesę – atrodė, kad kiekvienam personažui galėjome rasti po kelis prototipus įvairiose darbo įstaigose. Tuo pačiu, jie nėra nei geri, nei blogi. Tiesiog jie atsidūrė tokiose vietose, kur jiems reikėjo priimti tam tikrus sprendimus kaip jiems elgtis toliau. Kiekvienas bando daryti taip, kad jie sausi galėtų išlipti iš vandens.

O patys veikėjai jums – artimi?

Tai nėra mano rašyta pjesė, kai aš kalbu apie savo sukurtus veikėjus – būna viena. Visi veikėjai, aktoriai, kurie atliks jų vaidmenis – vienodai apsirengę, nes mes kalbame ne apie asmenybes ir realiai gyvenančius herojus. Tai – tam tikrų tipažų atvaizdavimas scenoje. Kai kalbu apie bet kurį iš tų personažų aš matau ne kažkokį konkretų asmenį, o grupę panašių asmenų. Kaip minėjau visi aktoriai, išskyrus pagrindinį veikėją, vaidina po du herojus. Kai aktorius vaidina du skirtingus herojus – jie abu turi tuos pačius vardus. Todėl ir dramaturgas tarsi užkoduoja, kad visi mes esame labai panašūs ir kad tai yra tipažai, o ne realūs herojai ir realūs personažai. Tarp jų mažai išskirtinumo.