Režisierius Andrius Lekavičius: „Realios istorijos įdomesnės už bet kokį išgalvotą scenarijų“

1990–1992 metų įvykiai – gana toli nuo jūsų kartos problemų ir kasdienybės. Kuo jus sudomino ši tema?

Dešimtasis dešimtmetis man svarbus dėl to, kad tas laikas mane suformavo. Gal sausio 13-osios įvykiams aš ir buvau per mažas – tais metais lankiau paskutinę darželio grupę, bet tada vyravusį emocinį pakilimą puikiai atsimenu. Pamenu, kaip prieš pietų miegą mums pagarsindavo per radiją nuolat skambančią Eurikos Masytės dainą „Laisvė“. Augau ir formavausi tuo metu, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kai kiekvienuose namuose atsirado vis daugiau televizorių, vidiakų, kompiuterinių žaidimų, kai į mūsų gyvenimus įsiveržė Vakarų popkultūra. Todėl pirmiausia man buvo smalsu į tą laiką pažvelgti iš šių dienų perspektyvos.

Antra – istorija, kurią išgirdau, buvo neeilinė. Prieš gerus trejus metus kolega parodė man straipsnį žurnale „Karys“, kur buvo pasakojama apie specialųjį kariuomenės padalinį. Iškart sudomino, kad vaikinai kariauti mokėsi iš vaizdo kasečių, iš Briuse’o Lee ir Jeano-Claude’o Van Damme’o filmų. Juk pats paauglystėje jais žavėjausi. Intrigavo ir tai, kad būrys buvo slaptas, neminimas jokiuose oficialiuose kariuomenės dokumentuose, kad būrio egzistavimo pabaigą žymėjo tragiška nelaimė, kad buvo šioje istorijoje ir meilės linija: būrio vadas su savo būsima žmona susipažino tuo karščiausiu metu. Realios gyvenimo peripetijos pasirodė įdomesnės už bet kokį išgalvotą scenarijų.

Vienas to slaptojo būrio narių – pramogų pasaulyje žinomas radijo ir TV laidų vedėjas Marius Šmitas – ilgai vengė pasakoti apie šią savo gyvenimo patirtį. Kaip visgi pavyko jį įkalbėti filmuotis?

Šiek tiek jį pažinojau. Bet esu tikras, kad Marius net nesapnavo, jog vieną dieną kreipsiuosi būtent dėl šios temos. Paprastai jis nepritrūksta žodžių, tačiau kai pasakiau, dėl ko skambinu, nutilo mažiausiai minutei... Suprantu Mariaus nenorą pasakoti, nes vėliau jis pasitraukė iš karinių struktūrų, o filmas tarsi sugrąžino į tuos laikus, kai buvo visiškai kitas žmogus.

Kodėl šis būrys buvo toks slaptas?

Karo tema man buvo nauja, todėl pradėjęs domėtis šia istorija susitikau su karo istoriku daktaru Gintautu Surgailiu. Pamenu, jis sakė: kariuomenėje tokia tvarka – jeigu nėra raštiško įsakymo, vadinasi, to nebuvo. Vienintelis dokumentas, pagal kurį galima atsekti tokio būrio egzistavimą, tai pinigų pervedimai į vieną Birštono valgyklą, į kurią kariai iš Pociūnų aerodromo važiuodavo valgyti.

1991 metų gegužę labai padažnėjo pasienio postų puldinėjimai. Tada ir buvo nuspręsta, kad reikalingas specialusis būrys, kuris iš Pociūnų aerodromo galėtų atskristi lėktuvu, desantuotis ir atlikti reikiamas gelbėjimo operacijas. Misijai atrinkti penkiolika vaikinų – aštuoniolikmečiai, entuziastai, svajojantys pakariauti, nes buvo prisižiūrėję holivudinių veiksmo filmų. Kiekvienas būrio narys turėjo pravardę –Voras, Krabas, Krokodilas, Banginis, Arklys... Marius buvo tiesiog Šmitas – pagal pavardę. Kadangi būrio vadas buvo Pranas Kasteckas, pravarde Francas, juos vadino Franco Žvėrynu. Tam tikra prasme vaikinai žaidė karą.

Nesate įprastas klasikinis dokumentalistas – jūsų darbai labiau primena interaktyvius virtualios realybės projektus. Taip kurti įdomiau?

Aš tiesiog pasakoju istorijas, kurios man įdomios, pasitelkęs naujas, šiuolaikiškas priemones. Pavyzdžiui, projekte „Laisvės kodas 13“ žiūrovas, naudodamas specialius akinius, gali persikelti į Sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto: stebėti viską, vaikščioti minioje, matyti savo rankas, net atlikti žurnalisto vaidmenį – dešinėje rankoje laikyti filmavimo kamerą, o kaire – padėti prašančiam pagalbos. Šį projektą vadiname virtualios realybės patirtimi, kai visada turi pasirinkimą: filmuoti Sovietų Sąjungos agresiją arba padėti aplinkiniams. Paprastai žmonės puldavo gelbėti. Jaunajai kartai neįdomu žiūrėti tuos pačius archyvinius kadrus, jie nepaliečia, nesukelia empatijos. Todėl manau, kad turime išsaugoti svarbų turinį, bet perkelti jį į virtualią realybę. Man, kaip kūrėjui, tai labai įdomu.

Aš nebijau pramoginio žanro, populiariosios kultūros ir šiuolaikinių technologijų integracijos. Nesutinku, kad tai suprimityvina turinį, šiuo atveju – kiną, kad kažką iš jo atima, kad žiūrovas nustoja mąstyti ir kelti klausimus. Pramoginis žanras man kaip tik leidžia į daug ką žvelgti kiek lengviau, žaismingiau, be didelio patoso ir pretenzijų. „Spec. Žvėryną“ kūriau lygiai taip pat. Galbūt kam nors pasirodys, kad istorija papasakota per naiviai – be didelio patriotinio burbulo, nes čia juk Lietuva ir mūsų laisvės tema! Tačiau toks mano režisūrinis sprendimas – stiprią istoriją papasakoti it naivų jaunystės nuotykį, nepaisant net didelio krūvio, kuris teko būriui. Pačiam įdomu, kodėl praėjus daug metų apie tokios reikšmės bei slaptumo būrį net patys jo nariai pasakoja vien absurdiškus nuotykius? Kodėl jie per visą filmo kūrimo procesą, kalbėdamiesi su manimi, nedrįso leistis į jokį sudėtingesnį apmąstymą? Gal todėl, kad per sunku prisiminti? Arba per daug neįtikėtina, kad būtų tiesa?