Režisierius Audrius Stonys apie filmą „Medaus šalis“: „Jis sudarytas vien iš stebuklų, o personažai – Dievo dovana“

Po filmo peržiūros MO muziejuje kino teatro „Pasaka“ vadovė Andrė Balžekienė kalbino dokumentinio kino meistrą, režisierių Audrių Stonį.

Kaip sužinojote apie šį filmą?

Apie jį man seniai pasakojo vienas danų kuratorius. Vieną dieną, kai jau buvo sumontuota pirminė filmo versija,  kūrėjai atėjo pas dokumentinio kino ekspertą Tue Steen Müllerį ir pasakė „Regis, turim šedevrą“. Jam to dar nėra pasakęs nė vienas režisierius, o filmą pamatęs T.S.Mülleris patvirtino, kad tai – šedevras. Kūrybinė komanda „Medaus šalį“ kūrė trejus metus, nufilmuota keturi šimtai valandų medžiagos, keitėsi šimtas filmavimo pamainų. Pagrindinė filmo veikėja Hatidzė su sergančia mama gyveno kaimelyje Makedonijos viduryje, kur anksčiau buvo turkų gyvenvietė. Įdomus dalykas, kad filmo kūrėjai – makedonai, kurie visiškai nemokėjo turkų kalbos ir su Hatidze bei jos kaimynais susikalbėdavo tik gestais. Režisieriai filmą kūrė ir montavo nesuprasdami, ką veikėjai kalba. Ir tik gerokai vėliau jie gavo 400 puslapių vertimą į makedonų kalbą. Kūrybinės grupės tikslas – visą istoriją papasakoti vaizdu, kurį kalba tik pagyvintų. Turbūt čia ir yra slypi filmo paslaptis, kad jis nesiremia žodine informacija, o kalba vaizdu.

„Medaus šalies“ istorija unikali tuo, kad jos kūrėjai atvažiavę į kalnus filmuoti aplinkosauginio projekto, netyčia susipažino su Hatidze, viską metė ir nutarė filmą daryti apie ją. Kino pasaulyje dažnai girdime vadybines sąvokas: biudžetai, parengiamieji darbai, pristatymai agentams, scenarijaus vystymas. Ar spontaniškumui kine tebėra vietos?

Kino kūrėjus įtraukianti sistema žudo kūrybiškumą. Tai gali patvirtinti visi, prisilietę prie kino. Rašome paraiškas, siunčiame jas ministerijoms, pitching sesijoms, kurių būna penkios ar šešios. Tai yra didžiulė proceso mašina, kuri visų sesijų metu pateikia ir savas pastabas. Tam tikra prasme filmai yra šlifuojami. Pabandykite kasdien penkerius metus akmenį šlifuoti – gausite rutulį. Filmai dažniausiai ir yra tokie rutuliai – be kampų, labai teisingi, bet be gyvybės. Man atrodo, spontaniškumas yra vienintelis dalykas, kuris gelbsti. Juk ne viską įmanoma suplanuoti. Pasitikėjimas vykstančiu procesu yra vertingiausias dalykas kine, ypač dokumentiniame, kur tai laikoma lobiu.

Dar vienas netikėtas momentas – pradėjus filmuoti vieną heroję, staiga šalia jos atsikrausto kaimynai. Iš pradžių kūrėjai neketino jų įtraukti į filmo procesą, tačiau kai pati Hatidzė pradėjo bendrauti su atvykėliais, tai nutiko savaime. Filmą šis sprendimas pakreipia kita linkme, matome, kad vieni žmonės gyvena tvariai, kiti – godžiai. Ar dažnai tokie stebuklai nutinka?

Visas dokumentinis kinas yra sudarytas iš stebuklų. Kinas be netikėtai nutinkančių stebuklų negyvas. Žinoma, kartais tu lauki stebuklo, bet jis neįvyksta. Pavyzdžiui, „Medaus šalyje“ karvė įspiria vaikui – sunku tai priskirti stebuklui, bet režisieriui tai yra stebuklas. Vaidybinis kinas tuo ir skiriasi nuo dokumentinio, kad pastarajame nieko nesuplanuosi. Esu bandęs kurti vaidybinį filmą, bet man to stebuklo ir pritrūko.  „Medaus šalis“ sudaryta vien iš stebuklų, o gauti tokius personažus – Dievo dovana

Filmavimas vyko trejus metus, o veikėjai nėra pratę prie kamerų. Žiūrint filmą viskas atrodo natūraliai lyg jie tų kamerų nematytų. Kodėl?

Hatidzė niekada nesukūrė šeimos ir jaučiasi labai vieniša. Ji turi kitame kaime gyvenančių brolių, kurie irgi augina bites. Filmo herojė yra paskutinė moteris šioje šeimoje ir pagal tradicijas turi rūpintis sena mama. Kūrybinei grupei Hatidzė atskleidė, kad jos sena svajonė buvo, jog pas ją atvažiuotų televizijos reporteriai. Todėl visam procesui ji visiškai atsivėrė.

Režisierius interviu yra minėjęs, kad vaidybiniame kine įprasta su aktoriais atsiskaityti, o šio filmo herojams niekas nebuvo pažadėta. Po filmavimo gretimame kaime jie nupirko Hatidzei namą, kuriame bent jau yra elektra, o kaimynų šeimai padovanojo savo džipą. Ar egzistuoja etikos taisyklės, kaip dokumentinio kino režisierius po filmo turėtų elgtis su herojumi?

Viena iš pagrindinių dokumentikos taisyklių – negalima mokėti. Piniginiai santykiai iš karto viską iškreipia. Veikėjai darys tai, ką sakysi ir realybė subyrės į šipulius. Režisierius Michaelis Glawoggeris, sukūręs „Megasitį“, „Darbininko mirtį“, „Kekšės pašlovinimą“, mokėdavo visiems. Visą savo kelią jis nuklodavo pinigais. Pavyzdžiui, kad gautų leidimą patekti į nelegalias kasyklas, jis mokėjo mafijai, kuri Donbase kontroliavo nelegalias šachtas. Taip jis gaudavo įėjimą į visas erdves, kur anksčiau niekas nėra patekęs ir savo filmuose atskleisdavo realybę, bet ji nesubyrėdavo. Kalbant apie santykį ir laikotarpį, kai filmas jau sukurtas, tai labai skausmingas procesas. Žmogus patiki, kad tu jam esi labai svarbus. Kai vyksta filmavimas, herojus tampa svarbesnis už šeimos narius. Atrodo, kad jam norėtum atiduoti visą laiką ir dėmesį. Pasibaigus filmavimui žmogus jaučiasi stipriai apgautas. Labai sunku suvokti, kad trejus metus buvai svarbiausias, o staiga tampi visiškai neįdomus. Daugelis šį slenkstį pereina labai skausmingai, o kai kurie tai priima kaip asmeninę išdavystę.

O kaip jaučiasi pats kūrėjas?

Kūrėjas yra lyg psichologas, pas kurį ateini į kabinetą 45 minučių sesijai. Jis tavęs klausosi, tu jam be galo rūpi. Tačiau pasibaigia sesijos laikas ir jis jau kviečia kitą. Esu kalbėjęs su garsiu Lietuvoje psichologu ir klausiau, ar visa tai nėra ciniška. O man jis atsakė, kad nieko nepriima asmeniškai, kitaip išprotėtų. Taip ir yra. Su tomis istorijomis negali gyventi, turi eiti pirmyn ir jas pamiršti. Žinoma, kai kurios jų pasilieka. Su kai kuriais mano filmų personažais bendraujame iki šiol, aš juos aplankau ir vieni kitus prisimename.

„Medaus šalies“ kūrėjai įsteigė laukinės bitininkystės skatinimo fondą, kuriam galima paaukoti. Ar filmams būtina misija?

Žinoma, tai gražus gestas, tačiau nebūtinai. Mes laukiame apčiuopiamo rezultato ir atrodo, kad padėję išspręsti problemą, atrasime ir filmo prasmę. Tačiau yra problemų, kurios niekada neišsispręs – ar tada kinas nebeturi vertės? Svarbu, kad mūsų viduje kažkas pasikeitė, o tai vyksta tik filmui palietus mus asmeniškai. Hercas Frankas kalbėdamas apie dokumentinio kino paradoksą pabrėždavo, kad režisierius stato filmą apie kažką svetimo, nors iš tikrųjų kuria filmą apie save. Jeigu žiūrovas kino salėje sako: „O Dieve, jis padarė filmą apie mane“ ir įvyksta toks trikampis – tai filmo tobulas išsipildymas. Kodėl mums turėtų būti įdomi Hatidzė arba jos kaimynai? Kai mus tai paliečia asmeniškai, vėl įvyksta kino stebuklas. Juk mes jos mamos nepažinojome, bet jai mirus – išspaudžiame ašarą. Tai reiškia, kad filmas mus palietė asmeniškai, užkabindamas jautrias stygas.

Ar dokumentinius filmus žiūrite „profesiškai“  ar jie vis dar jus jaudina? Ką jumyse paliko „Medaus šalis“? 

Profesiškai žiūriu tik blogus filmus, tada matau visas blogybes. Jeigu filmas užkabina, profesiją pamiršti. Iš galvos viskas nusileidžia į širdį, kur nėra jokios profesijos, tik jautrios stygos. Iš „Medaus šalies“ išsinešu labai daug. Pasaulio trapumas, kuris labai lengvai sugriūna lyg tų mirusių bičių pluoštelis, ir begalinis grožis. Puikiai matome, kaip vidinis grožis transformuoja žmogaus išorinį grožį. Pamačius Hatidzę pirmajame kadre, ji tikrai nėra gražuolė. Paskutiniame kadre – ji be galo graži išoriškai. Tai  – transformacija, kuri vyksta viso filmo metu, kai iš negražios ir pavargusios moters ji išauga lyg į Marijos ikoną. Transformacija, kuri įvyksta mūsų viduje – dar vienas stebuklas.

Filmas „Medaus šalis“ dar bus rodomas kino teatre „Pasaka“ rugsėjo 8, 10 ir 12 dienomis. Tikslius seansų laikus rasite www.kinopasaka.lt