Režisierius ir scenaristas James Gray (g. 1969) didžiajame kine debiutavo 1994-aisiais, būdamas 25-erių, su filmu „Mažoji Odesa“ (Little Odessa). Juosta iš karto buvo pastebėta ir įvertinta kaip vienas geriausių tų metų debiutų.
Tačiau sėkmė jauną menininką vedė tolimesnių ieškojimų link ir kitas jo filmas „Jardai“ (The Yards) pasirodė tik 2000-aisiais. Po to vėl sekė ilgoka pertrauka ir šiandieniniam žiūrovui James‘as Gray bene geriausiai pažįstamas iš kriminalinės dramos „Mes valdome naktį“ (We Own the Night, 2007) ir jausmingos meilės istorijos „Tarp dviejų mylimųjų“ (Two Lovers, 2008)
Šiuo metu viso pasaulio žiūrovams pristatomas dar vienas J. Gray darbas, emocinga drama „Kartą Niujorke“ („The Immigrant“). Filme vaizduojama 20-ojo amžiaus pradžioje nutikusi jaunos emigrantės iš Lenkijos Evos istorija. Skaitytojams pristatome interviu su režisieriumi, kuriame jis pasakoja apie filmo idėjos gimimą, personažus ir darbą su garsiais aktoriais.
Kiek asmeniškas yra šis filmas?
Šis filmas labai asmeniškas ir labai susijęs su mano šeimos istorija, tačiau jis nėra autobiografinis. Asmeniškas, šiuo atveju, reiškia labiau emocinį sąryšį, kurį ir stengiausi atskleisti, o ne autobiografinis, tai yra susijęs su konkrečiais gyvenimo faktais. Mano seneliai į Niujorką atvyko iš Ukrainos, iš Astropolio miesto, esančio netoli Kijevo. Kaip ir pagrindinė filmo herojė, į Jungtines Valstijas jie pateko per Elio salą. Man teko girdėti daug istorijų apie šią vietą. Pirmą kartą ten lankiausia dar 1988 metais, prieš atnaujinant salą ir paverčiant ją emigrantų muziejumi. Man besilankant saloje ji buvo tarsi įšaldyta laike.
Pirmą kartą pagrindinis jūsų filmo personažas yra moteris.
Pagrindinio vaidmens atlikėja moteris leido man atrasti ypač stiprias moteriškas emocijas. Eva stengiasi kontroliuoti savo likimą, tačiau tuo pačiu ji yra auka. Ji rodo tiek stiprybės, kiek jos turi ne kiekvienas vyras. Prieš kurį laiką buvau labai sužavėtas Giacomo Puccini opera „Sesuo Andželika“. Tai labai melodramiška istorija, kurios pabaigoje ne vienam žiūrovui ištrykšta ašara. Sukurta tinkamai melodrama gali tapti ypač stipriu kūriniu, o vaidmeniu patikėję aktoriai emocijas perteikia ypač tikroviškai. Stengiausi „Kartą Niujorke“ kurti būtent taip.
Kodėl pagrindiniam vaidmeniui pasirinkote Marion Cotillard?
Parašiau šį vaidmenį jai. Kuomet susipažinau su Marion, nebuvau žiūrėjęs jos filmų. Pirmoji mintis, kuri kilo ją pamačius, kad jos veidas toks išraiškingas, jog jai net nereikia nieko sakyti. Ji galėtų vaidinti nebyliame kine. Žinoma, mano filme ji gavo galybę dialogų. Tačiau vaidmeniui ją pasirinkau todėl, kad savo veido išraiškomis ji gali išreikšti žodžiais neišreiškiamas vidines būsenas. Nemanau, kad be Marion būčiau sukūręs šį filmą.
Dalyje filmo epizodų M. Cotillard kalba lenkiškai. Kaip jai sekėsi mokytis lenkų kalbos?
Lenkų kalba, žinoma, buvo didelis iššūkis, tačiau norėjau, kad viskas būtų kuo tikroviškiau. Vis tik lenkų kalbos klausimas išsisprendė žymiai lengviau nei tikėjausi. Kartą paklausiau lenkų aktorės, kuri vaidina kitą emigrantę, ką ji mano apie Marion lenkų kalbą. Ji atsakė, kad Marion lenkų kalba puiki, bet ji turi lengvą vokišką akcentą. Pasiteiravau to pačios Marion ir ji atsakė jog ji taip kalba sąmoningai: „Mano charakteris yra iš Silezijos, kuri yra tarp Vokietijos ir Lenkijos, darau tai specialiai“. Buvau gerąją prasme priblokštas jos kruopštumo.
Kaip sekėsi bendradarbiauti su dviem „Oskarų“ nominantais, pusbrolius suvaidinusiais Joaquin‘u Phoenix‘u ir Jeremy Renner‘iu?
Su Joaquin‘u dirbome ne kartą, todėl esame puikiai susiderinę. Jis visada iš pusės žodžio supranta, ką noriu pasakyti. Joaquin‘as puikus aktorius. Jis moka nepaprastai gerai perteikti savo vaidinamų personažų vidinį pasaulį. Šiame filme jis įkūnijo šiurkštų manipuliatorių, kuris vis tik turi ir šiltų žmogiškų jausmų, tačiau sunkiai sugeba išreikšti meilę ir prieraišumą.
Jeremy Renner‘io personažas Orlando yra kitoks. Norėjau, kad jis būtų romantiškas, bet tuo pat keltų visiems nemažai rūpesčių. Jis personažas sukurtas pagal žinomo to meto keliaujančio mago Tedo Annemanno prototipą. Jeremy Renner‘is puikiai perprato Orlando išskirtinumą. Jis nuostabiai suvaidino šviesų filmo herojų, tačiau leido žiūrovui suprasti, kad ir jo gyvenimas turi tamsiąją pusę. Orlandas neturi nuolatinių namų ir gyvena kelyje. Jeremy‘is prieš kameras buvo nuostabiai atsipalaidavęs. Kadangi tai pirmas kartas kai dirbome kartu, likau sužavėtas jo vaidyba.