Režisierius Łukaszas Twarkowskis: kaip netiesa tampa priemone kalbėti apie tiesą

Pradėjote nuo Prospero Mérimée, tačiau nusprendėte į spektaklį įtraukti dar dvi sudėtingas istorijas. Kodėl?

Prosperas Mérimée ir „Lokis“ – tai vienas dėmuo spektaklyje su daug nežinomųjų. Kai pirmą kartą su Martynu Budraičiu kalbėjomės apie „Lokį“ kaip pradinę medžiagą darbui Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, mane labiausiai domino tos apysakos meninė kokybė, galimybė teatre sukurti psichologinį trilerį. Tačiau kelis kartus perskaičius tekstą pasirodė, jog to per maža. Pradėjo kilti įvairūs klausimai, rastis įvairios temos. Ryšys su autoriumi tapo vis stipresnis, o jo teksto žemėlapis atvėrė mums iki tol nežinomas erdves. Tai bandymas leistis į kelionę drauge su rašytojo mintimis užuot mėšlungiškai laikiusis jo pasakojamos istorijos. Todėl ir mūsų spektaklio pavadinimas juk ne lietuviškas žodis – LOKYS, o prancūziškojo originalo antraštė – LOKIS. Ta iš pažiūros lyg ir nereikšminga klaida ar dviprasmybė buvo juntama jau pačioje darbo pradžioje.

Kai skaičiau Mérimée apysaką, iškart prisiminiau tragišką Bertrand‘o Cantat ir Marie Trintignant istoriją, kuri daugeliui Europos žmonių yra viena iš pirmųjų asociacijų išgirdus Vilniaus vardą. Cantat viename iš interviu prisipažino, kad tai yra baisiausias dalykas, kuris jam galėjo nutikti: jis tapo smurto prieš moteris simboliu. Žinoma, mes nekalbame apie jo kaltės vertinimą – veikiau apie įvaizdį, kurį sukūrė žiniasklaida: pabaisos įvaizdį.

Vitas Luckus natūraliai tapo trečiąja dramos figūra, be to, jo atveju mus labiau domina tai, ką jis galėjo pasakyti kaip fotografas, todėl būtent jo užrašai apie vaizdą tapo mums svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu.

Kūrėte spektaklį, bet kartu tapote tyrėjais. Kokius svarbiausius dalykus tiriate „Lokyje“? Kuo trijų skirtingų istorijų mokumentas svarbus šiuolaikiniam pasauliui?

„Lokio“ atžvilgiu tai esminis klausimas, o mokumento terminas yra dar vienas svarbus lygties dėmuo. Pastaraisiais metais stebime mokumentinių filmų proveržį, tarptautiniai festivaliai netgi formuoja atskiras sekcijas šios rūšies filmams, nors šis tipas atsirado kur kas anksčiau. Kažkodėl būtent šiandien susidomėjimas tokio tipo kūryba pastebimai auga. Tam tikrą plyšį, atsiradusį ilgus metus neperžengiama buvusioje sienoje, skiriančioje dokumentinį ir vaidybinį kiną, vertinu kaip labai simptomišką dabarties pasaulio ženklą. Nežinau, su kuo tai susiję, tačiau nuolat patiriu vis didėjantį netikrovės jausmą. Tai primena Baudrillard‘o simuliakrų teoriją ir Disneilendą, kuris turėjo atsirasti Jungtinėse Amerikos valstijose, kad kokiu nors būdu paverstų tikrove tą visiškai nerealų gyvenimą. Todėl Mérimée „Lokį“ galima vertinti kaip savotišką protomokumentą.

Dar vienas esminis žodis – POSTTIESA, kurį Oksfordo žodynai pripažino 2016 metų žodžiu. Labiausiai jis susijęs su politika, tačiau jis tampa vis svarbesnis ir kitoms mūsų medializuoto gyvenimo sritims.

Kada žmogus tampa žvėrimi ir atvirkščiai?

„Lokio“ atveju klausimas tikriausiai turėtų skambėti kitaip, ypač jei į tą apysaką pažvelgsime iš antropocentristinės epochos pozicijų. Žinoma, kad Mérimée žvėries vaizdinį naudoja ypatingame kontekste. Remdamasis romantizmo principais, dramą jis plėtoja pagal kultūros-natūros liniją. Nežinau, ar toks skirstymas dabartiniame pasaulyje tebėra aktualus. XIX a. žmogus žvėryje matė įvairias savo baimes: visko, kas nepažįstama, visko, kas nesileidžia žmogaus užvaldomas, kas nepasiduoda jo sveiku protu besiremiančiai analizei. Jaučiu, kad drauge su mokslo raida mūsų baimės persikėlė į kitas sritis.

Spartus neurobiologijos, nanotechnologijos mokslų vystymasis, vis labiau aiškėjanti mūsų smegenų funkcionavimo sistema ir tuo pat metu nepermaldaujamai artėjantis dirbtinio intelekto sukūrimas tampa tais veiksniais, kurie šiuolaikinėje sąmonėje perbraižo mūsų baimių žemėlapį.

Spektaklį kuria didelis Lenkijos menininkų būrys. Aktoriai – lietuviai. Kaip subūrėte šią grupę? Kas buvo svarbu atsirenkant jos narius?

Dauguma mūsų grupės narių iš Lenkijos – tarpdalykiniai menininkai iš „Identity Problem Group“ (liet. – Tapatybės problemų grupė), kurią įkūrėme prieš šešerius metus. Kuriame bendrus spektaklius, multimedijų instaliacijas, trumpo metražo filmus ir kitokius kūrinius iš meninių paribių. Ilgametis bendras darbas suteikia galimybę tęsti paieškas tiek formaliojoje srityje, tiek ir įvairių idiomų, ypač svarbių mūsų kūryboje, plėtojime. Tai jau antras mūsų projektas, kuriam scenografiją kuria prancūzų dailininkas Fabienas Lédé, bei pirmasis kartas, kai dirbame su garsiu jaunosios kartos Lenkijos choreografu Pawełu Sakowicziumi.

Pasirinkti aktorius buvo sunkiausia. Sutarėme, kad surengsime atvirą atranką, susidomėjimas ja viršijo mūsų drąsiausius lūkesčius. Teatras sulaukė daugiau nei šimto paraiškų. Atrankos metu man svarbiausia buvo susitikti su kūrėjais, o ne patikrinti jų aktorinių galimybių diapazoną. Ilgai kalbėdavomės, paskiau aktoriai likdavo vieni prieš kino kamerą – be jokių aktorinių užduočių ar prašymo suvaidinti kokį nors vaidmenį. Taip pat nebuvome nustatę jokios laiko trukmės, kurią kiekvienas atrankos dalyvis turėjo praleisti kambaryje. Išvykome iš Vilniaus drauge su Anka Herbut nustebinti daugybės puikių artistų, kuriuos turėjome galimybę pažinti, ir dešimtimis valandų filmuotos medžiagos. Remdamiesi šiais susitikimais stengėmės sukurti kūrybinę situaciją, kurioje mums pavyktų atskleisti norimas temas.

Prie kūrybinės grupės iš Lietuvos pusės prisijungė Dovilė, Algis ir Teklė – atitinkamai atsakingi už kostiumus, šviesą ir pagalbą dramaturgei.

Su atrinktais aktoriais dirbote ilgai ir labai įdomiai. Ką galite apie juos pasakyti? Kuo jie skiriasi nuo Lenkijos aktorių (jei išvis skiriasi)?

Kiekviename projekte man svarbiausia kuo ilgesnis repeticijų laikotarpis. Man būtina sukurti bendrą mikropasaulį ir bendrus tikslus, kuriuos drauge nustato spektaklio kūrėjai ir aktoriai, sukurti aplinką ir kalbą, su kurios pagalba galėtume sklandžiai toje aplinkoje judėti. Niekad neateinu į pirmą repeticiją su jau paruoštu scenarijumi, o visi spektaklio elementai gimsta proceso metu, visai kūrybinei grupei dalyvaujant. Toji pradžia dažnai gali būti pati sunkiausia, ji reikalauja abiejų pusių pasitikėjimo ir atvirumo tam, kas nežinoma ir kas gali improvizacijos proceso metu atsirasti. „Lokio“ komandos atveju nuo pat pradžių jautėsi nepaprastas aktorių atsidavimas ir įsitraukimas į projektą. Nuo ilgas valandas trukusių pokalbių, judesio pratimų, improvizacijų iki pirmųjų repeticijų dirbant su kino kamera. Nuolat jutau, kad susitiko kūrybinio nuotykio partneriai, trokštantys išsakyti savo asmeniškas mintis ir pasiryžę dalintis atsakomybe už bendrą kūrybinį rezultatą.

Esate polifoniškas režisierius, kuriate vaizdo projekcijas Krystiano Lupos spektakliams (Lietuvoje apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už vaizdo projekcijas „Didvyrių aikštei“), taip pat kuriate savo spektaklius. Kaip visa tai sujungiate – o gal tiksliau, atskiriate?

Iš pradžių buvo tarpdisciplininiai projektai, kuriuose buvau atsakingas už režisūrą, scenarijų, šviesas, teksto vertimą, kartais būdavau ir jų prodiuseris. Esu keleto spektaklių scenografijos ir apšvietimo bendraautoris. Drauge su „IP Group“ sukūrėme daug darbų, pristatytų kino festivaliuose bei šiuolaikinio meno parodose. Nenoriu užsidaryti teatre, o projektai iš meninių paribių man atrodo kur kas įdomesni, nei teatro spektakliai. Jau keletą metų kuriu vaizdo projekcijas Krystiano Lupos spektakliams. Apskritai videoaplinkoje jaučiuosi patogiausiai ir be šios priemonės neįsivaizduoju mūsų spektaklių. Su kameros pagalba išsakau savo mintis, o kiekviename projekte ji atlieka vis kitokį, ypatingą vaidmenį. Žinoma, terminas „video“ slepia visą įvairiausių vaizdo sukūrimo technikų ar įrenginių rinkinį, remdamiesi juo stengiamės kurti savo pasakojimą; turiu omenyje Kinect, VR įrangas, įvairius vaizdo signalo perteikimo ir perkūrimo būdus esamajame laike. Darbas įvairiose srityse ir įvairiuose kontekstuose tikrai leidžia išsaugoti požiūrio šviežumą ir nepasiduoti rutinai.

Ką Jums reiškia Krystianas Lupa? Kodėl norisi su juo kurti? Ar tai gyvenimo mokykla?

Su Krystianu Lupa pirmiausiai pradėjau dirbti kaip jo asistentas ir vertėjas – daugiau nei prieš dešimt metų. Neabejotinai tai buvo svarbiausias kūrybinis susitikimas, kuris turėjo milžinišką įtaką mano gyvenimui. Krystianas Lupa – menininkas, nepripažįstantis kompromisų. Jo atsidavimas, su kuriuo jis kuria savo teatrą, kartais jauną kūrėją gali net išgąsdinti. Tačiau tai bedugnis šaltinis, kiekviename projekte jis iš naujo, su maniakišku smulkmeniškumu kuria beribį savo vaizdinių pasaulį. Dažnai sakoma, kad jis yra jauniausias Lenkijos režisierius. Visi trokšta įminti, kur slypi jo paslaptis.