Diskriminacijos būna skirtingos, bet jos turi vieną šaknį – neapykantos. Režisierius Mantas JANČIAUSKAS (42) dirba prie tokių projektų, kur teisių suvaržymai atvirai ar paslapčia, tiesiogiai ar pasąmoningai skamba itin dažnai. Jo ir dramaturgo Rimanto Ribačiausko spektaklis „Vedami“, kurio veiksmas vyksta įkalinimo įstaigose, pernai pelnė kūrėjams „Boriso Dauguviečio auskarą“.
Kur jūsų kūryba nukreipta dabar? Kuo gyvenate?
Pradėkime nuo to, kur gyvenu: kaime, vos keli kilometrai nuo Baltarusijos sienos. Taip susiklostė, kad su drauge prieš kiek daugiau nei dvejus metus apsigyvenome tame vienkiemyje, labai arti gamtos. Draugės mama pamatė skelbimą, kad ieškomas žmogus, galintis gyventi kaime ir globoti be šeimininko likusius gyvūnus – šunį ir tris kates. Nuvažiavome, apžiūrėjome sodybą – labai graži vieta prie ežero. Gyvūnai – seni, su drauge juokaujame, kad dirbame gyvūnų hospise. Bet aplinka ir visiška ramybė atperka viską. Keliskart per savaitę iš kaimo atvažiuoju dirbti į miesto šurmulį, o tada vėl neriu į tylą.